Įkvėpėjų įkvėptas imu mąstyti apie tai, kad iš ties nieko gero ir nebuvo galima tikėtis iš viso šito balagano. Mes per jauni vaidinti rūpestingus, nes jei atvirai, man tai tikrai nerūpi, mes per seni mokytis, nes mums jau nusispjaut ant to kas mūsų laukę. Senais sentimentais gyvenu kartais, klaidžioju jais šen bei ten, bet iš to jokios naudos niekada nebūna tik liūdnos tavo akys ir mane pjaunanti susna. Pakeista gyvenamoji vieta varo manę iš proto ir nesvarbu, kad mėnesiui, bet ne tam aš sukurtas. Dievinu naktimis girdimus pagalbos šauksmus mieste, sirenas, muštynes, skerdynes ir visa kita mėšlą kuris vyksta aplink ir toli gražu man nėra primtina keltis ten bbž kada, kad kaip koks piemenukas iš carinės rusijos paganyčiau vištytes.
Vienintelė guodžianti mintis, kad gal tai įkvėps rašyti, nes mūzos jau apleido, rutina pagavo ir mane aplankė mano didžioji meilė, DEPRESIJA.

Nebemiela saulė, nebemiela naktis, nebemielas maistas tik minčių nunešimai, ten kur mirusieji šoka man vienos valsą leidžia man kartakrtėmis šyptelti ir nemąstyti apie tai kas buvo svarbu šiame prakeiktame gyvenime. Galvoje kaip pas tikra sociopatą užgimęs mirties laukimas ir te pasmerkia manę mano angelai sargai, bet šiuo atvėju mirti reikia, ne, ne man. Bet būti kančia visam pasauliui ir šypsotis pasakojant apie 1900m yra kažkas nesveiko. Kartais imu rašyti nerišliais provokuojančiais save sakiniais, ima atrodyti, kad bandau išprovokuoti save nekęsti viso aplinkinio pasaulio, dar labiau. Ir kartais atrodo, kad viskas ko man reikia tai naktinio pasimatymo, kur nors laukuose, ant didelių betono blokų su vyno buteliu ir žavia mergina šalia, mergina kurios akys rudos ir jos oda kvepia jazminais, mergina kuri gali man nusišypsoti net tada, kai aš neprašau, mergina kuri mane supranta vos žvilgtelėjus į jos basas kojas, kuriomis ji jaučia, kaip šiltas vėjas glosto žemę.

Keista, kai grimzti vis giliau ir giliau į supančiotus jausmų verpetus, jausmų, kurie jau pamiršau kaip atrodo. Žinau Busią tu įsižeisi už tai, bet kam slėpti nuo savęs tai, ką žino net tolimiausiame kampe įsikerojąs baltų rožių krūmas. Taip aš myliu tave Busia, bet man dabar tiesiog per sunku, tai tau įrodyti.

ŠŪDO KRŪVA KARTAIS VERTA DAUGIAU, NEI MĖSOS GABALAS.

Balansuojant tarp realybės ir beprotybės naktimis vis dar tyliai nulieju ašaras, vien tam, kad išlaisvinčiau savo pyktį. Nupieštos šypsenos vien tam, kad nereikėtų atsakinėti į klausimus "Kas yra" jau ima skaudinti patį savę, nes lūpų kampučiai įplyšo.... Užsidėjo mažas šašas kurį įnirtingai bandau nukrapštyti, bet jis lyg bandydamas pasakyti man, "Pakaks" atsiranda vėl ir vėl.
Sunku rašyti, kai adekvatumas, atrodo užvaldęs smegenis iki aukščiausio kriterijaus, meno parodoje. Sunku suprasti, kai matai, kaip bekraščiai debesys plaukia dangumi ir nežino, kuria kryptimi jiems toliau keliauti, jie priklausomi nuo vėjo, kaip mes nuo savęs... Nežinau, mane labiau skaudina mano paties priklausomybė, ar priklausomybė jums. Mano nedraugai, laiko tai tuščiais svačiojimais, mano draugai to nesupranta o aš tik stengiuosi įrodyti sau, kad gyventi verta. Kiek ilgai dar tesis, ši asmeninė krizė, klausiu savęs kiek viena naktį, tyliai merdėdamas miego karalystėje, kai sapnuoju beribius pasaulius, neaprėpiamus tekstus, protu nesuvokiamas planetas kuriose, kaip ir paralerinėse visatose aš gyvenu, bet gyvenu viena sekunde anksčiau, arba dviem vėliau.... Sunku, kai mane mutina, mano būsena... Vis sunkiau darosi tai nuslėpti, nuo tų, kurie mėgsta klausinėti, mėgsta pykti, ar žiūrėti, kaip į numirėlį vien todėl, kad mano gyvenimo džiaugsmai, karts nuo karto, eina paslampinėti naktiniais, keliais, kuriuose man taip niekad ir neteks pabuvoti, vien todėl, kad kažkur pasaulyje gimė dar vienas, nelaimingas vaikas ir mirė du laimingi. Vien todėl, kad supratimas, tai ne daiktas, randamas savo treninginių kelnių kišenėje. Kaip senai užmirštas pinigas, kuris sukelia gilią euforiją, kuria didžiuojamės, dar visa ateinančia diena ir prisisprogę degančio skysčio, mes diskutuojame, kas geriau, alachas ar krikščionybės prifarširuotas pinigų plovimo kultas. Kas geriau, mirti, dėl dievybės danguje, ar pasikabinti dėl Marytės galvoje.

Lengvai, eidamas, gatve niekada nemačiau tavęs einant kartu, nemačiau nė einant atskirai, nes paaiškėjo, kad mes kartu paprasčiausiai nevaikštome, o dėl ko težino ponas, kuris kas dien aludėje geria šviesų alų, su citrina, nes tai jau tapo jo ritualu, nuo tada, kai jį paliko žmona, sverianti 63kg ir dirbanti Backerinėje, Atokiam, išgalvotam, mano smegenų kaimelyje. Nes jei, tu nesugebi išgalvoti kaimelio, tai gėlių skynimas liepa, neturi jokios prasmės. Nepagausi, nes per sunkiai dedikuota, per lengviems žmonėms. Kur mano vieta,   tavo gyvenime ir kelintas suolelis laisvas, prie dangaus vartų belaukiant.

Pamišo mano angelai sargai.

Pokalbiai su savo vidiniais organais veda tik link vieno, veda ten kur nepažystamieji neranda sau vietos net tada, kai jų priešai jau senai po velėna. O paslaptingas vyras, kvatoja žiūrėdamas nauja, family guy serija ir jam nusipjaut ant tų kurie šiuo metu nedaro nieko, arba daro viską, kad išgyventų, nes jis gyvena, giliai užsikasęs savo gyvenime, užsimerkęs. Visuomenės veikėjai, tai tik maži parazitai didelėje sistemoje, kuri egzistuos dar amžių amžius, nes aš per kvailas padėti tau, o tu man. Net kalbėdamas su savo smegenų vingiais tu negali pasakyti kodėl ežiai seilioja savo spyglius pavasarį. Nes to negali pasakyti niekas ir taip užpisa beprasmės dienos, meilės, alkoholis, sportas, sexas visa tai jau senai patapo, tuo, ką eilinis pilietis vadina kasdienybe, o aš ir mano smegenys jau imame tai vadinti, apsižiok gi vamzdį pagaliau. Pabodo, beprasmės dainos apie nieko, pabodo prasmingi rimai, apie viską, nes viskas jau tampa niekuo, prasmė ne ten, kur jos dažniausiai ieškome, ji ten kur dažniausiai neįstengiame jos rasti. Sunku suvokti, kad visos knygos malkoms tiks, sunku, kai esi daužomas pats savęs iš vidaus, nes tu kali, kali kalėjime iš kurio yra tik vienas išėjimas, nes tai gyvenimo kalėjimas.

Tik vieniša žvakė, imant vyno taure, trumpai sušildo jo rankos pirštus, jis tyčia padeda taure, arčiau žvakės, kad patirtų ta maža malonumą. O jūs skaitot, tai nesuprasdami, kas tai per mėšlas, bet patikėk manimi, man sako mano smegenys - didžiausias šūdas tai kalėti, savo meilėje, savo gyvenime, savo mintyse. O išsilaisvinimas atrodo toks sunkus...... MANO DEMONAI LAUK, MANO DEMONAI LAUK, MANO DEMONAI LAUK....



MANO DEMONAI LAUK.

Ateinu čia vėlai, įsipilu į stiklinę skaidraus vandens, įsijungiu A.M ir sėdžiu ir mąstau, kaip gera būtų papasakoti kaip nors, apie savo paranojas, beprotybes, kam nors kas mane suprastų. Kam nors kas man taip pat ką nors papasakotų. Nykstu į liūną, didelį didelį liūną to, ko visada bijau. O bijoti atrodo labiausiai pradėjau žmonių, kuriuos branginu, bijau pradėti su jais pokalbį apie tai, kaip mano galvoje mezgasi mintys apie visokiausias baisybes, nes jie pagalvos kad tai nerimta, per daug gerai juo pažystu, kad galėčiau jiems pasakoti, apie savo tyro vandens stiklinę.
Per dažnai mano pasaulyje leidžiasi saulė ir per ilgai mūsų širdys gyvena naktyje. Kodėl mes darome tiek mažai, kad būtume laimingi kai turimi tiek daug teorijos, kaip tai padaryti. Tai klausimai vis dažniau neduodantys man ramybės, šie klausimai vis dažniau verčia mane pamiršti, tai kas laukia manęs antrame aukšte lovoje, jie verčia mane atsiskirti ir keliauti, užsimerkus po savo smegenų vingius, ieškant ten jau kur nors perskaityto ar girdėto atsakymo. Kaip bebūtų liūdna dažniau ten tuščia nei kas nors yra, dažniau man liūdna nei linksma, o mano paieškos laimės, kas kart baigiasi taip pat. Baigiasi su nerimu, kad aš vėl liksiu čia vienas, kaip ir kas nakt, vienas savo noru. Nesuvokiama pasakytų beprotis, elementaru pasakytų protingas žmogus. Nusispjaut sakau aš.
Šiandien sužinojau, kad žmogus, kurį kažkada vadinau draugu yra emociškai mires ir dėl kažkokių tai nesuvokiamų priežasčių, man beprotiškai skaudu tai žinoti. Kai 99 atvėjų iš šimto man būna px, begalo keista   pajusti ta tikra, liūdna skausmą kuris užvaldo mane ir verčia klaidžioti smegenų vingiais dar giliau.
Liūdesį, ar galėtum tapti mano artimu draugu, tokiu kokiu dar niekad nebuvai. Ar įstengtum kasdien su manimi bendrauti ir nepykti tada, kai mano egoizmas žudys paskutinius tavo laimės likučius. Ar galėtum, bent sekundei, vienai sekundei nukeliauti su manim į juoda juoda naktį, tam, kad kartu ten rastume laime. Ir tu liūdesį, tada būtum viskas, kas varo mane į priekį, nes taptum didele didele laime. Nes laimė Liūdesį, verta daugiau, nei mes abu, kartu sudėja galime jai duoti.

Sunku kai apniunka, mintys, apie destruktyvumą savo atžvilgiu, vien todėl, kad skirtum dėmesio pats sau. Nes destruktyvumas dėl kitų dėmesio, senai nebetekias jokios prasmės mūsų visuomenėje. Ir niekas niekas negali mums pasakyti, koks gyvenimas buvo tada, kai tai vis dar turėjo prasmę. Žinau, kaip sunku suprasti mane, liūdesį, bet taip pat žinau, kad tu stengiesi. Niekada niekada, neleisk niekam tavimi manipuliuoti, nes taip ir liksi amžinai liūdesiu, manipuliatoriai laime vagia. Demagogai ja kuria sau, o liūdesys tiesiog jos ieško. Štai kodėl taip dažnai mes liūdime, nes dar neradome savo laimės. Ir keista kad prireikia taip toli keliauti per savo smegenų vingius tam, kad tai suprasti. Ir keista, kad ten kur esu laukiamas, neinu, tam kad galėčiau parašyti dar viena eilute, apie tai, ko negaliu suprasti. Parašyti ta viena eilute taip, lyg tai būtų paskutinė mano eilutė šiame linksmame, liūdesio pilname pasaulyje.

Ir niekas, esu tikras, niekas nematė tavęs gražesnės nei matau aš. Ir aš pažadu, kai mano lūdesys ras laime, aš tave su ja supažindinsiu, bet dabar to daryti tiesiog neverta, nes mes abu per daug pilni pagiežos vienas kitam, kad galėtume dalintis vienu liūdesiu. Naktis graži, gražios visos naktys, bet aš taip senai jos nemačiau, jog imu manyti, jog nakties paprasčiausiai nebeliko. Senai nebeliko. Kaip nebeliko ir daug dalykų, buvusių prieš mano liūdesį. Kaip neliko daug dalykų, kurių mes jau senai neįstengiame prisiminti.

Labanakt, beprotybe.

Na ir kam, visa tai, ką mes vadiname dangumi, jei niekada negalėsi išgerti tyro vandens stiklinės. Pagalvojo Afrikoi badaujantis vaikas ir tyliai tai ištares tai pats sau, pasileido praktiškai keturiomis, sunkiai remdamas savo purvinas kojas į žemę, link ten, kur danguje vis dar stūgsojo paskutinis vandens prisirpes debesis. Debesis puikiai žinojo, kaip stipriai tas vaikas nori gerti, bet tas vaikas nežinojo, jog debesis jo nelauks. Kaip nelaukė ir vakar ir užvakar ir visomis prieš tai buvusiomis dienomis. Vaikas temastė, koks didis jis taps, išgėres tyro vandens stiklinę. Bėgdamas jis nuolat kartojo sau, koks šlykštus yra rudas, jo gaunamas vanduo ir kad niekada jo nebegers. - Aš tapsiu didis, aš tapsiu didis. Šie žodžiai rėžėsi jo pasamonėn su kiek vienu nauju žingsniu, kiek vienu nauju šuoliu. Bet vėjas beprotis, papūtė debesį ir šis nuskriejo, su ašara veide. 

Laikas sustojo, vaikas suklupo. Niekada niekada, nebuvo taip arti savo ateities, kai staiga jam teks vėl gryžti į praeitį. Vėl eilinis vanduo, vėl eilinės dienos - Šitaip mąstė jis, sustojus laikui. Aplinkui nevyko niekas niekas, tik beprotis vėjas karts nuo karto, įsitaisydavo ant vaiko galvos, ištaršydamas jo ilgus neplautus plaukus. 

- O vėjau, apglėbk mano pečius ir neški mane ten, kur manęs nebebus. Kur nebebus laiko praradimo ir svajonių nesutarimų. O vėjau, kodėl aš turiu čia taip kankintis, kai atrodo, niekas daugiau to ir nedaro. 

Vėjas beprotis klausėsi ką jam sako vaikas, bet neišdryso jo apglėbti, nes puikiai žinojo, kad taip tik nupūstų vaiką, ten kur jam ne vieta, nupūstų vaiką ten, kur vaikystė jau senai nustojo egzistavusi ir valdžia į savo rankas ten senai paėmė tie, kurie keliauja su bekrasčiais.

Nuliūdes Vėjas ėmė raudoti, raudojo tol, kol vaikas užtroško............Taip gimė niekas, jis neverkė, ir net tada kai daktaras gan stiprokai trenkė per jo šviežia užpakaliuką, jis neverkė vistiek. Jis tik pažvelgė į daktarą, tarsi klausdamas, kur aš?Praeitis tai, ar ateitis? 

Smegenyse praktiškai su lyg nauja diena, naujas bum. Ir šiandien, aš mąstau apie tai, kad maži žmonės pasaulyje gali nuveikti didelius dalykus. Nė vienas žmogus nėra vertas gyvenimo, jei jį nugyvena taip ir nepabandes tapti didžiu. Didžiu ne dėl savęs, didžiu dėl to, kad pakeistų keletos mažesnių už save gyvenimus. Gal dėl tokių minčių ir gimsta idėjos studijuoti mediciną, kurti eilėraščius ir vedžioti tuos, kurie vieni vaikščioti nebegali. O gal tai tik vėl pabudęs mano egoizmas, kuris nori tikėti, kad padarius ką nors gero, man bus atleista už mano blogybes.

Ir aš niekada nenorėjau būti savimi, bet kai pabandai tai atrodo ne taip jau ir baisu, gyvenimas kardinaliai nepersiverčia o ir žmonės nenusisuka. Bent jau kol kas. Niekada nemokėjau suprasti savo jausmų, vien todėl, kad galėčiau sau primesti, viską ką noriu jausti. Bet kai minutei sustoji atsipūsti ir pagalvoji apie tai, nori nenori ateina supratimas, kad tie jausmai yra ir niekur nedingo, aš tiesiog primečiau sau tai ko nejaučiu, o ką jaučiu slėpiau giliai savyje, laukdamas tinkamos progos visa tai išleisti.

Kalbant apie progas, norėčiau progos pabandyti nuskristi į mėnulį ir ten pasodinti Baobabą, tada mėnulis taptų mano planeta, planeta kurioje aš būčiau vienintelis dievas, bet nesugebėčiau niekam šikti gyvenimų. Tikriausiai tai būtų nepakartojamas jausmas, tikriausiai tai būtų toks pat jausmas, kaip valgyti ledus, karšta vasaros diena iki kelių įbridus į mėlyna, lyg dangus, vandenyną. Tikriausiai taip ir nebūčiau gimes, jei būčiau nenorėjas to padaryti. Žinau, kad skamba beprotiškai, bet tik tas noras pagimdė mane, augino, maitino ir nerimastingai laukė kol tai įvyks. Tam įvykus tai mane paliko, jam išėjus aš ėmiau gimdyti, gimdyti naktimis, vis naujas mintis. Mintis apie tave, save, jas, juos. Ir gimdysiu tai, tol kol mano gabumai vėl užmigs ir man nebepavyks jų pažadinti su rytinės rasos puodeliu.

Sunku suprasti, tai kas nepaaiškinama. Naiviai viliuosi tiek man, tiek jums tai pavyks.

Bum Bum Bum, šiandien sunku, sunku kvėpuoti bėgant, sunku plaukti kvėpuojant, sunku suprasti mylint, kad nė lašo laimės senai jau nebeliko, tavo, mano akyse. Sunku galvoti, apie pasaulį prieš mus ir gailėtis, kad sąvoka mes jį sugriovė. Sunku rašyti, gerti ar valgyti, sunku nuryti, kiek viena tyrą oro gurkšnį galvojant apie tai, kas geriausia, geriausia mums. Ir kad ir kaip sunku bebūtų, geriausia mums, yra blogiausia tau, kitaip nesugebu pateisinti mūsų elgesio, kitaip nesugebu matyti žalių medžių tavo delnuose ir besišypsančių vaikų, gatvėse kuriomis kažkada vaikščiojome abu.. Tik didelė smarvė, man vis primena, koks pašvinkias ir iškreiptas mano pasaulio suvokimas, tik mano protas man leidžia siekti tobulo gyvenimo po šia saule, puikiai suvokiant, kad jokia tobulybė neegzistuoja.

Besiklausant, savo paaugliškos muzikos, imu mąstyti apie tai, kad niekas nepasikeitė, be mano požiūrio įgalinimo, nieko naujo atrodo ir neįgijau, net jūra ošia taip pat, metai iš metų. O kažkada taip tikėjau, kad ji nustos ošti, kai tavęs nebeliks.
Negalima, pasitikėti tais, kurie žada nudažyti tavo gyvenimą dar nematytom spalvom. Nes geriau pagalvojus, tokių spalvų jau senai nebeliko, per trumpa beprasmį gyvenimą jūs tikrai matėte jau visas spalvas, o tų kurių nematėte nematė niekas ir juolab niekas nemokės jomis dažyti jūsų apgailėtinų gyvenimų. Viskas ką mes galime, tai suprasti, kad patys esame savo gyvenimo kalviai ir pagaliau imtis iniciatyvos, kad viskas būtų geriau. Kad viskas būtų kitaip.

Niekada nepasiduoti, štai kas mane varo į priekį. ATLEISK, AŠ TIK NORIU BŪTI LAIMINGAS, LAIMINGAS BE TAVĘS.

O kai imu galvoti, galvoti apie blogus dalykus, suprantu, kad yra tikras šūdas dėl to jog esu laimingas, laimingas tylėdamas, laimingas būdamas pagiežingas ir ironiškas, laimingas net tada, kai tu nesupranti, ar nenori suprasti. Mano laimė, tavo skausmas, tavo skausmas mano laimė. Keista būtybe jaučiuosi apie tai galvodamas, bet pastaruoju metu, man ima taip atrodyti, per ilgai ar per trumpai vis keliu sau klausimą, per jauni ar per seni, mes žaisti tokiu žaidimus, o gal tai jau nebežaidimai, gal tai jau galas. Kad ir kiek panašumų randame, kad ir kaip mylime, vis dažniau nekenčiame, už trūkumus. O tai jau ne laimė, tai jau panieka.
Mano kišeniniai dievukai, vis dažniau pasakoja, kad turėčiau būti svarbus, kažkam, ko dar nesutikau. Filmai man rodo, kaip sutikus savo gyvenimo meilę sustoją laikas, o tu man nerodai nieko. Tu tik sugebi man išlementi "AŠ DABAR NENORIU SU TAVIM KALBĖTIS" Ir taip diena iš dienos, mėnesis po mėnesio mes apgaudinėjame save. Nemanau, kad dar liko ko laukti, nemanau, kad reiktų tikėtis mūsų bendrų vaikų, namų ar ateities. Nes pastarosios dienos, manau mums parodė, kaip mums sunku gyventi kartu.
Nesuderinami dalykai dedasi mano galvoje. Ir žmonės smerkiantys mane tik vis labiau džiugina. Apskritai, imu darytis linkęs į proto ieškojimus, šiknoje. Nes galvoje, jį rasti pavyksta vis rečiau.

Kas jai aš nužudyčiau mūsų meilę, tiesiog čia, namuose, kur nėra nieko, kur niekada nieko ir nebuvo, tik kas rytą kita tu ir kas vakarą tas pats aš. Nežinau, kiek šūdo manyje susikaupė, pastarosiomis dienomis, bet kažkas rašant šitą beprasmybę verčią manę ašaroti, Bandant, suvokti, kodėl toks laimės kūdikis kaip aš turėtų ašaroti, kažkodėl užčiuopiu, depresijos užuomazgas. Gal todėl, kad aš įkalintas, įkalintas tavo ir tų kuriuos vadinu šeima gyvenimuose. O taip norėtųsi viską metus pabėgti. Bet ne, tam irgi reikia būti stipriu.

Aš neskaudinsiu nieko, nes noriu pamatyti, kada gi pagaliau išdrįsit skaudinti manę, nes kol kas atrodo, kad tik pats vienas galiu sau padaryti kažką blogo, o manę supanti liaudis, bijo manęs. Parodysiu jums koks esu silpnas vien tam, kad galėtumėt man įkasti nes pavargau būti tuo kuo nesu. Pavargau, kas ryt nubudes užsidėti naują veidą ir apgaudinėti visus, koks kietuolis prieš jus stovi. Nes kietumo dienos baigėsi, tenoriu nebūti laimingas dėl kitų nelaimių ir pats kentėti. Trokštu rašyti saciopatinius romanus ir dulkinti pigias kekšes iš Brazilijos. Nes jūs niekada nesuprasit, ką jaučia žmogus, gimes prieš savo valią.

Daugiau nebeieškosiu logikos, nes jos nėra ten kur sugebu ją surasti. Daugiau nebesišypsosiu gatvėje sutiktai žaviai merginai ir nedainuosiu dainų apie nelaimingą meilę. Nes visa tai tiesiog neturi jokios reikšmės mūsų menkuose gyvenimuose.

Laisvė - tai socialinis žmogaus aktyvumas, visuomenėje kur laimės matas nėra pinigai.......... Gelbėkitės kol galite bedieviai, nes Nojaus arkoje mums vietos tikrai neatsiras.