Bum Bum Bum, šiandien sunku, sunku kvėpuoti bėgant, sunku plaukti kvėpuojant, sunku suprasti mylint, kad nė lašo laimės senai jau nebeliko, tavo, mano akyse. Sunku galvoti, apie pasaulį prieš mus ir gailėtis, kad sąvoka mes jį sugriovė. Sunku rašyti, gerti ar valgyti, sunku nuryti, kiek viena tyrą oro gurkšnį galvojant apie tai, kas geriausia, geriausia mums. Ir kad ir kaip sunku bebūtų, geriausia mums, yra blogiausia tau, kitaip nesugebu pateisinti mūsų elgesio, kitaip nesugebu matyti žalių medžių tavo delnuose ir besišypsančių vaikų, gatvėse kuriomis kažkada vaikščiojome abu.. Tik didelė smarvė, man vis primena, koks pašvinkias ir iškreiptas mano pasaulio suvokimas, tik mano protas man leidžia siekti tobulo gyvenimo po šia saule, puikiai suvokiant, kad jokia tobulybė neegzistuoja.

Besiklausant, savo paaugliškos muzikos, imu mąstyti apie tai, kad niekas nepasikeitė, be mano požiūrio įgalinimo, nieko naujo atrodo ir neįgijau, net jūra ošia taip pat, metai iš metų. O kažkada taip tikėjau, kad ji nustos ošti, kai tavęs nebeliks.
Negalima, pasitikėti tais, kurie žada nudažyti tavo gyvenimą dar nematytom spalvom. Nes geriau pagalvojus, tokių spalvų jau senai nebeliko, per trumpa beprasmį gyvenimą jūs tikrai matėte jau visas spalvas, o tų kurių nematėte nematė niekas ir juolab niekas nemokės jomis dažyti jūsų apgailėtinų gyvenimų. Viskas ką mes galime, tai suprasti, kad patys esame savo gyvenimo kalviai ir pagaliau imtis iniciatyvos, kad viskas būtų geriau. Kad viskas būtų kitaip.

Niekada nepasiduoti, štai kas mane varo į priekį. ATLEISK, AŠ TIK NORIU BŪTI LAIMINGAS, LAIMINGAS BE TAVĘS.