Smegenyse praktiškai su lyg nauja diena, naujas bum. Ir šiandien, aš mąstau apie tai, kad maži žmonės pasaulyje gali nuveikti didelius dalykus. Nė vienas žmogus nėra vertas gyvenimo, jei jį nugyvena taip ir nepabandes tapti didžiu. Didžiu ne dėl savęs, didžiu dėl to, kad pakeistų keletos mažesnių už save gyvenimus. Gal dėl tokių minčių ir gimsta idėjos studijuoti mediciną, kurti eilėraščius ir vedžioti tuos, kurie vieni vaikščioti nebegali. O gal tai tik vėl pabudęs mano egoizmas, kuris nori tikėti, kad padarius ką nors gero, man bus atleista už mano blogybes.

Ir aš niekada nenorėjau būti savimi, bet kai pabandai tai atrodo ne taip jau ir baisu, gyvenimas kardinaliai nepersiverčia o ir žmonės nenusisuka. Bent jau kol kas. Niekada nemokėjau suprasti savo jausmų, vien todėl, kad galėčiau sau primesti, viską ką noriu jausti. Bet kai minutei sustoji atsipūsti ir pagalvoji apie tai, nori nenori ateina supratimas, kad tie jausmai yra ir niekur nedingo, aš tiesiog primečiau sau tai ko nejaučiu, o ką jaučiu slėpiau giliai savyje, laukdamas tinkamos progos visa tai išleisti.

Kalbant apie progas, norėčiau progos pabandyti nuskristi į mėnulį ir ten pasodinti Baobabą, tada mėnulis taptų mano planeta, planeta kurioje aš būčiau vienintelis dievas, bet nesugebėčiau niekam šikti gyvenimų. Tikriausiai tai būtų nepakartojamas jausmas, tikriausiai tai būtų toks pat jausmas, kaip valgyti ledus, karšta vasaros diena iki kelių įbridus į mėlyna, lyg dangus, vandenyną. Tikriausiai taip ir nebūčiau gimes, jei būčiau nenorėjas to padaryti. Žinau, kad skamba beprotiškai, bet tik tas noras pagimdė mane, augino, maitino ir nerimastingai laukė kol tai įvyks. Tam įvykus tai mane paliko, jam išėjus aš ėmiau gimdyti, gimdyti naktimis, vis naujas mintis. Mintis apie tave, save, jas, juos. Ir gimdysiu tai, tol kol mano gabumai vėl užmigs ir man nebepavyks jų pažadinti su rytinės rasos puodeliu.

Sunku suprasti, tai kas nepaaiškinama. Naiviai viliuosi tiek man, tiek jums tai pavyks.