Na ir kam, visa tai, ką mes vadiname dangumi, jei niekada negalėsi išgerti tyro vandens stiklinės. Pagalvojo Afrikoi badaujantis vaikas ir tyliai tai ištares tai pats sau, pasileido praktiškai keturiomis, sunkiai remdamas savo purvinas kojas į žemę, link ten, kur danguje vis dar stūgsojo paskutinis vandens prisirpes debesis. Debesis puikiai žinojo, kaip stipriai tas vaikas nori gerti, bet tas vaikas nežinojo, jog debesis jo nelauks. Kaip nelaukė ir vakar ir užvakar ir visomis prieš tai buvusiomis dienomis. Vaikas temastė, koks didis jis taps, išgėres tyro vandens stiklinę. Bėgdamas jis nuolat kartojo sau, koks šlykštus yra rudas, jo gaunamas vanduo ir kad niekada jo nebegers. - Aš tapsiu didis, aš tapsiu didis. Šie žodžiai rėžėsi jo pasamonėn su kiek vienu nauju žingsniu, kiek vienu nauju šuoliu. Bet vėjas beprotis, papūtė debesį ir šis nuskriejo, su ašara veide. 

Laikas sustojo, vaikas suklupo. Niekada niekada, nebuvo taip arti savo ateities, kai staiga jam teks vėl gryžti į praeitį. Vėl eilinis vanduo, vėl eilinės dienos - Šitaip mąstė jis, sustojus laikui. Aplinkui nevyko niekas niekas, tik beprotis vėjas karts nuo karto, įsitaisydavo ant vaiko galvos, ištaršydamas jo ilgus neplautus plaukus. 

- O vėjau, apglėbk mano pečius ir neški mane ten, kur manęs nebebus. Kur nebebus laiko praradimo ir svajonių nesutarimų. O vėjau, kodėl aš turiu čia taip kankintis, kai atrodo, niekas daugiau to ir nedaro. 

Vėjas beprotis klausėsi ką jam sako vaikas, bet neišdryso jo apglėbti, nes puikiai žinojo, kad taip tik nupūstų vaiką, ten kur jam ne vieta, nupūstų vaiką ten, kur vaikystė jau senai nustojo egzistavusi ir valdžia į savo rankas ten senai paėmė tie, kurie keliauja su bekrasčiais.

Nuliūdes Vėjas ėmė raudoti, raudojo tol, kol vaikas užtroško............Taip gimė niekas, jis neverkė, ir net tada kai daktaras gan stiprokai trenkė per jo šviežia užpakaliuką, jis neverkė vistiek. Jis tik pažvelgė į daktarą, tarsi klausdamas, kur aš?Praeitis tai, ar ateitis?