Ateinu čia vėlai, įsipilu į stiklinę skaidraus vandens, įsijungiu A.M ir sėdžiu ir mąstau, kaip gera būtų papasakoti kaip nors, apie savo paranojas, beprotybes, kam nors kas mane suprastų. Kam nors kas man taip pat ką nors papasakotų. Nykstu į liūną, didelį didelį liūną to, ko visada bijau. O bijoti atrodo labiausiai pradėjau žmonių, kuriuos branginu, bijau pradėti su jais pokalbį apie tai, kaip mano galvoje mezgasi mintys apie visokiausias baisybes, nes jie pagalvos kad tai nerimta, per daug gerai juo pažystu, kad galėčiau jiems pasakoti, apie savo tyro vandens stiklinę.
Per dažnai mano pasaulyje leidžiasi saulė ir per ilgai mūsų širdys gyvena naktyje. Kodėl mes darome tiek mažai, kad būtume laimingi kai turimi tiek daug teorijos, kaip tai padaryti. Tai klausimai vis dažniau neduodantys man ramybės, šie klausimai vis dažniau verčia mane pamiršti, tai kas laukia manęs antrame aukšte lovoje, jie verčia mane atsiskirti ir keliauti, užsimerkus po savo smegenų vingius, ieškant ten jau kur nors perskaityto ar girdėto atsakymo. Kaip bebūtų liūdna dažniau ten tuščia nei kas nors yra, dažniau man liūdna nei linksma, o mano paieškos laimės, kas kart baigiasi taip pat. Baigiasi su nerimu, kad aš vėl liksiu čia vienas, kaip ir kas nakt, vienas savo noru. Nesuvokiama pasakytų beprotis, elementaru pasakytų protingas žmogus. Nusispjaut sakau aš.
Šiandien sužinojau, kad žmogus, kurį kažkada vadinau draugu yra emociškai mires ir dėl kažkokių tai nesuvokiamų priežasčių, man beprotiškai skaudu tai žinoti. Kai 99 atvėjų iš šimto man būna px, begalo keista   pajusti ta tikra, liūdna skausmą kuris užvaldo mane ir verčia klaidžioti smegenų vingiais dar giliau.
Liūdesį, ar galėtum tapti mano artimu draugu, tokiu kokiu dar niekad nebuvai. Ar įstengtum kasdien su manimi bendrauti ir nepykti tada, kai mano egoizmas žudys paskutinius tavo laimės likučius. Ar galėtum, bent sekundei, vienai sekundei nukeliauti su manim į juoda juoda naktį, tam, kad kartu ten rastume laime. Ir tu liūdesį, tada būtum viskas, kas varo mane į priekį, nes taptum didele didele laime. Nes laimė Liūdesį, verta daugiau, nei mes abu, kartu sudėja galime jai duoti.

Sunku kai apniunka, mintys, apie destruktyvumą savo atžvilgiu, vien todėl, kad skirtum dėmesio pats sau. Nes destruktyvumas dėl kitų dėmesio, senai nebetekias jokios prasmės mūsų visuomenėje. Ir niekas niekas negali mums pasakyti, koks gyvenimas buvo tada, kai tai vis dar turėjo prasmę. Žinau, kaip sunku suprasti mane, liūdesį, bet taip pat žinau, kad tu stengiesi. Niekada niekada, neleisk niekam tavimi manipuliuoti, nes taip ir liksi amžinai liūdesiu, manipuliatoriai laime vagia. Demagogai ja kuria sau, o liūdesys tiesiog jos ieško. Štai kodėl taip dažnai mes liūdime, nes dar neradome savo laimės. Ir keista kad prireikia taip toli keliauti per savo smegenų vingius tam, kad tai suprasti. Ir keista, kad ten kur esu laukiamas, neinu, tam kad galėčiau parašyti dar viena eilute, apie tai, ko negaliu suprasti. Parašyti ta viena eilute taip, lyg tai būtų paskutinė mano eilutė šiame linksmame, liūdesio pilname pasaulyje.

Ir niekas, esu tikras, niekas nematė tavęs gražesnės nei matau aš. Ir aš pažadu, kai mano lūdesys ras laime, aš tave su ja supažindinsiu, bet dabar to daryti tiesiog neverta, nes mes abu per daug pilni pagiežos vienas kitam, kad galėtume dalintis vienu liūdesiu. Naktis graži, gražios visos naktys, bet aš taip senai jos nemačiau, jog imu manyti, jog nakties paprasčiausiai nebeliko. Senai nebeliko. Kaip nebeliko ir daug dalykų, buvusių prieš mano liūdesį. Kaip neliko daug dalykų, kurių mes jau senai neįstengiame prisiminti.

Labanakt, beprotybe.