Balansuojant tarp realybės ir beprotybės naktimis vis dar tyliai nulieju ašaras, vien tam, kad išlaisvinčiau savo pyktį. Nupieštos šypsenos vien tam, kad nereikėtų atsakinėti į klausimus "Kas yra" jau ima skaudinti patį savę, nes lūpų kampučiai įplyšo.... Užsidėjo mažas šašas kurį įnirtingai bandau nukrapštyti, bet jis lyg bandydamas pasakyti man, "Pakaks" atsiranda vėl ir vėl.
Sunku rašyti, kai adekvatumas, atrodo užvaldęs smegenis iki aukščiausio kriterijaus, meno parodoje. Sunku suprasti, kai matai, kaip bekraščiai debesys plaukia dangumi ir nežino, kuria kryptimi jiems toliau keliauti, jie priklausomi nuo vėjo, kaip mes nuo savęs... Nežinau, mane labiau skaudina mano paties priklausomybė, ar priklausomybė jums. Mano nedraugai, laiko tai tuščiais svačiojimais, mano draugai to nesupranta o aš tik stengiuosi įrodyti sau, kad gyventi verta. Kiek ilgai dar tesis, ši asmeninė krizė, klausiu savęs kiek viena naktį, tyliai merdėdamas miego karalystėje, kai sapnuoju beribius pasaulius, neaprėpiamus tekstus, protu nesuvokiamas planetas kuriose, kaip ir paralerinėse visatose aš gyvenu, bet gyvenu viena sekunde anksčiau, arba dviem vėliau.... Sunku, kai mane mutina, mano būsena... Vis sunkiau darosi tai nuslėpti, nuo tų, kurie mėgsta klausinėti, mėgsta pykti, ar žiūrėti, kaip į numirėlį vien todėl, kad mano gyvenimo džiaugsmai, karts nuo karto, eina paslampinėti naktiniais, keliais, kuriuose man taip niekad ir neteks pabuvoti, vien todėl, kad kažkur pasaulyje gimė dar vienas, nelaimingas vaikas ir mirė du laimingi. Vien todėl, kad supratimas, tai ne daiktas, randamas savo treninginių kelnių kišenėje. Kaip senai užmirštas pinigas, kuris sukelia gilią euforiją, kuria didžiuojamės, dar visa ateinančia diena ir prisisprogę degančio skysčio, mes diskutuojame, kas geriau, alachas ar krikščionybės prifarširuotas pinigų plovimo kultas. Kas geriau, mirti, dėl dievybės danguje, ar pasikabinti dėl Marytės galvoje.

Lengvai, eidamas, gatve niekada nemačiau tavęs einant kartu, nemačiau nė einant atskirai, nes paaiškėjo, kad mes kartu paprasčiausiai nevaikštome, o dėl ko težino ponas, kuris kas dien aludėje geria šviesų alų, su citrina, nes tai jau tapo jo ritualu, nuo tada, kai jį paliko žmona, sverianti 63kg ir dirbanti Backerinėje, Atokiam, išgalvotam, mano smegenų kaimelyje. Nes jei, tu nesugebi išgalvoti kaimelio, tai gėlių skynimas liepa, neturi jokios prasmės. Nepagausi, nes per sunkiai dedikuota, per lengviems žmonėms. Kur mano vieta,   tavo gyvenime ir kelintas suolelis laisvas, prie dangaus vartų belaukiant.

Pamišo mano angelai sargai.