Tuk, tuk,tuk į galvą beldžiasi presuicidinis sidromas. Tūkstančiai kuriamų planų, pozityvus mastymas, o kas jai tai  vyksta vien tam, kad paslėpčiau nuo savęs visa tai, kas mane žudo. Ir jei atvirai, viena diena meilės praeina, praeina viskas, po jų ar jų metu atsirade pykčiai, praeina ir žmonės - pro šalį. Žmonės kuriems kažkada tiek žadėta, kuriais tiek tikėta, dabar tape tik dar vienu veidu, senu veidu, gatvėje. Kada nors taip praeisi ir tu, nusišypsosi, bet nebus net elementaraus labas, nes mes pižonai, cinikai. Kažkas pasikeitė, nuėjau miegoti o atsikėles kažko pasigedau. Damm it, kartais jaučiuosi toks vienišas, vienišesnis už netikra princą, nes mano pasaulyje ne tik, kad nėra baubabų, bet kartais nelieka net to pasaulio. Jei žmonės paklausia "kas yra?" ir jiems neatsakai, arba atsakai nieko, jie mano, kad nenori kalbėti, bet žmonės per buki, suprasti, kad kartais rtereikia teisingai suformuluoti klausimą.O kalbėti norisi taip, kad net staugtčiau jei žinočiau, kad už keletos metrų esantys padarai manęs negirdės. O dabar, kaip visada staugiu viduje, nebeturiu etsuJ ir negalime pastaugti draugia.

Liūdna kai nesiklauso, kartais tai panašiau į apsimestinį rūpestį, suvaidinta meilią, o tikrovėje tik bekrasčiai pasauliai. Į kuriuos mes keliamės dažniau nei derėtų ir iš kurių kartais mes pamirštame gryžti. Ir mes tokie skirtingi, kad net tapatindamas mūsų panašumus, gautum tik didelius skirtumus. Ką mes žaidžiame? Imu nesuprasti, bijoti, vėl bijoti. O bijojimas visada veda tik į vieną. Jis veda į mano pasaulį, pasaulį kuriame nėra tavęs, nėra nieko. Tikriausiai ir manęs ten niekada nebuvo.

Treti asmenys nenori, kad mūsų likimai persipintų, tai kodėl po velnių mums to norėti. Juk treti asmenys viska mato racionaliai, o mes tik maži vaikai, trumpam užmirše savo problemas, pilna galvele prigamintų meilės harmonų nesuvokiantys kokiomis spalvomis iš tikrų yra nudažytas pasaulis. Melavau, sakydamas, kad bijau vienatvės, man ji tikriausiai patinka, nes ilgiuosi liūdėti vienas.....

Pažadu nieko neklausti ir niekada nebegryžti, nes niekada ir nebuvo kur gryžti. Aš tik tyliai verksiu, kaip mažas vaikas, tikėsiuos tavo rankos, tikėsiuos tavo paramos. Bet tu vėl nusigręši net nesuvogdama, kiek daug man tai reiškia ir kiek daug, drugelių aš išvemiu, kai tai nutinka.

Radiohead - True love waits.

Kai nieko nebelieka, nieko ir nereikia. Intuicija,paranoja pjaunasi su bybis žino kuo. Kažkas nutiks, kažkas kas nežadės jau nieko gero. Per ilgai, smagiai viskas vyksta.....


IŠEIK.......

Ir vėl namo su persimelkusia pasaulio ideologija. Ir vėl akys kupinos pykčio, suspausti kumščiai ir visokie "Jūs užpisat"  Nesamos realybės suvokimas ir iškreiptas požiūris į viska viska.... ciniška, bet tai dižiausia 21a bėda. Manau vienetais susimasto, apie tai ką galėtų padaryti, kad būtų kitaip. O milijonai, tokių kaip aš tiesiog skundžiasi, skundžiasi ir skundžiasi. Žinau, kad nesuprantant apie ką aš, taip pat žinau, kad ne taip jau ir svarbu suprasti. Tiesiog velniškai liūdna, kad visoki Sokratai, Aristoteliai ir t.t savo gyvenimus nugyveno veltui, nes viskas ką jie teigė, pateikta kitaip ir priskirta jiems. Nes viskas ką noriu matyti mūsų marginalinėje visuomenėje yra tie patys marginalai. O ne "Negarbingi šunsnukiai" vagiantys mūsų gyvenimus, sielas, pinigus vien tam, kad jų gyvenimai taptų turiningesni. Žmogus per daug kvaila būtybė, žiūrinti tik savo šiknos, kad mąstytų. Bet jūs gailėsitės savo apgailetingumo, kai nebebus kur dingti, kai mąstyti teks. Nes anksčiau ar vėliau atsitiks kažkas tokio, kas neleis atsigrežti atgal, o vers žengti į priekį..... Be naftos, elektros, ar maisto.

Kaip gerai mes gyvenom prieš šimtą metų sakys tie, kurie gyvens dar po šimto, taip kaip mes sakome dabar. Besiskundžiantys, apgailėtini nusmurgėliai. Koks tikslas nekesti, jei moki mylėti.


Dievas sukūrė žmogų- teigia mūsų nusistovėjusios tradicijos.
Žmogus kuria žmogų - teigia marginalistai. Taigi žmogus ir yra dievas. Tik per mažai protingas, jog mokėtų tinkamai naudotis savo dieviškumu. Beje Dievą taip pat sukūrė žmogus.


Pyktis, vienintelis dalykas išlaisvinantis manę, iš viso to šūdo, kuriame jūs įkalinti. Supykit!!!

Imu tikėti, kad pavasarinė depresija egzistuoja, bet matyt ji kyla dėl viso to š kurį pats ir pasidarau.
Krūvos neatliktų darbų,  negeras prosenelis ir trūkumas, nuolatinis tavęs trūkumas. Noriu maisto, miego ir stebūklo, kad viskas būtų gerai, nieko nedarant. Šiandien nebeturiu jėgų stengtis, šiandien aš vis dar mašinoje pasakoju tau apie savo apsilankymus mentūroj nors tau tai ir neįdomu, man tiesiog gera su tavim kalbėtis.

Užhipnotizuotas kylančios saulės ilgai galvojau apie žodžius " O rudenį vistiek viskas, jei tu į VU perstosi" Ir labai gazdina tai, kad visada viskas baigiasi rudenį, jau kokie penkti metai, kiek vieną rudenį kažkas baigiasi. Iš tikro net nepajutau, kaip atėjo visa tai, ką dabar mes statome, man viskas atrodė taip - Lapkritis, lapkritis, lapkritis, lapkritis ir staiga bum, tu. Nė kas, nė iš kur, aš nesigilinau, tiesiog paleidau savo demonus ir pasinėriau, pasinėriau į viska viska, ką mes darėme. Jei manai, kad rudenį viskas baigsis, tada aš geriau manysiu, kad sapnuoju. Nes  taip gyventi man tikrai per sunku.....

Kai užplūsta bangos, manę apsupa jūra. Jaučiuosi nesveikas, nes dažniausiai tada sėdžiu kokioje nors pustuštėje audotorijoje ir kaip aš pasiilgau tilto, to nelemto tilto. Ant kurio kažkada maitinomės iš picerijos pavogtais picos likučiais.

Žmonės iš ties tokie idealistai ar tik puikiai moka tai suvaidinti?

O man vis įdomu, kuriam iš mūsų reikėjo laimės, tau ar man, kad jau susiėjome. Kiek viena diena su saule danguje man pradeda priminti kam žmonėms reikalinga laisvė. Nesijaučiu nelaisvėje, bet kažkoki keisti jausmai aplanko apie tai galvojant.... Kas man vis dėl to laisvė. Manau tai, galėjimas pasakyti gražiai merginai - Labas, aš tavę myliu, galėjimas išeiti į lauką, pripildžius plaučius gaivumo, sušukti - aš jūsų nekenčiu ir gėrimas kai noriu, ar negėrimas kai nenoriu. Ganėtinai lėkšta ir banali ta mano laisvė, bet ji būtent tokia.

Senos žaizdos primena man žmones bandžiusius tai iš manęs atimti ir atsitiko, kas atsitinka visada, kai pradedu jaustis smaugiamas. Jų nebėra mano gyvenime, manęs jų gyvenimuose. Nes tik bėgti bėgti bėgti man norisi, kai šiltos rankos taip apraizgo mano kaklą, kad net darosi sunku kvėpuoti. Aš nemėgstu miegoti apsikabines ir nemėgstu miegoti po viena kaldra, nes man tai nelaisvė. Aš nemėgstu pasiilgti ir sakyti, kad pasiilgau. Nemėgstu ir šypsotis ir kai nesišypso man. Kvailame pasaulyje gyvena kvaili žmonės. Tu ir aš. Nes mano pasaulyje jau kuris laikas nebežinau ar dar kažkas yra.

Man tikrai įdomu, ji man laimė ar aš jai. Keistas reikalas, su visais tais sentimentais, meilės prasiveržimais ir visu kitu š. Bet dar keistesnis, kai nesuprantu savęs.

Tyla spengia mano ausyse. Imu negalėti pakęsti visų tranco būsenų, imu nesijausti reikalingas ir imu vėl norėti gerti. Norėti laisvės!!! Tik dar nesugalvojau kaip ją pasiekti, bet aš būtinai sugalvosiu ir pasieksiu. Nors nė vienas gyvas žmogus negali būti laisvas, aš galėsiu.

Neliūdėk, tik noriu būti truputėlį svarbesnis.

Balta siena.

Kaip sumautai norėčiau ištaškyti savo smegenis, ant ką tik baltai nudažytos sienos, jūs stovėtumėt ir žiūrėtumėt į visą tą meno šedevrą. Tada galėčiau vadintis, didžiu menininku. Nes menas pastaruoju metu traukia.

Supratau, kad žmogiškumo senai nebeliko, lyg grobuonys jie talžė jį, bytomis. Žiūrint į juos atrodė, kad kiek vienu nauju smūgiu jie patiria orgazmą. O kas baisiausia, man patiko tai stebėti, manau patiko visiems mums, tiesiog stovėjome, galėjome jį užstoti, bet vaizdas akims buvo kur kas malonesnis, nei matyti jį atsistojantį ir ramiai nueinantį.

Mano prieš miegą užeinantys gliukai, primeną man jūros dugne esančius koralus, jie spalvoti, bet neturintys konkretaus pavidalo, nuo jų visada supykina, bet tai begalo gražu.

Fuck me, fuck me. Žodžiai besisukantys mūsų galvoje, dažniau nei patys galime tai suvokti. Bet jei tai suvoktume, tai nebetektų prasmės. Pavasaris, o aplink stajakai, iškrypėliai, pornografija, sexualinis smurtas ir poros važiuojančios romantiškai praleisti laiką į durnyną. O durnyne smagu, kas verkia, kas džiaugiasi o kas šika sau į pampersus ir šypsosi aplinkiniams.

Dievo nėra, nes jei jis būtų, nebūtų mūsų. Koks sveiko proto visagalis leistų egzistuoti tokiems bukapročiams, tokiai šlykštynių rūšiai. DUOK DUOK DUOK DUOK DUOK DUOK, IMU IMU IMU IMU. O ką duodame patys, gatvėse sušaudytus šunis, ozono irimą, atogražų kirtimą. Apsišik aukštielnikas, norisi rėkti tam - kuris vis dar galvoja, kad gyvenimas gražus. Nes jis toks bukas, kad net sutiktas šyzo, pasakojantis apie gyvačių ir nindzių kovą yra protingesnis.

Ir vapšie, kokio bybio tu tiek laiko skaitai šia nesamonę, aš nežinau kas tu, bet mielas skaitytojau, tu toks pats atmata kaip ir aš, toks pats padugnė kaip ir visi ir niekuo už nieką negeresnis, gali būti tik blogesnis, dar blogesnis ir šlykštesnis už patį šlyksčiausia.

Mano demonai, neatlaikė mano minčių, mano pašvinkusių minčių, nėrė į krūmus.

Kvailiausia yra tai, kad nemokame pakelti tiesos, jos pripažinti, stengiamės būti tokiais tobulais, kad net nepastebime kokiais šūdais tampame. Darykim masinę savižudybę. Pastatykim aukštą ir ilgą baltą sieną ir ištaškykime savo smegenis ant jos. Susikibe už rankų ir rėkdami - aš esu padugnė. Tai būtų puikus visko pripažinimas ir dar puikesnis meno šedevras. Galiu tai tik įsivaizduoti.


Pabėgimas neleistinas, nes bėgti galima tik nuo savęs. Galima, bet neįmanoma. Kur mūsų garbė padugnės???

Sapnai vedantys prie grįžimo į savo praeitį. Žudantis dalykas. Apleidžia jėgos mastant apie juos, tuos kuriuos sapnuoju. Nė tikro, nė suvaidinto rūpesčio. Iš vis nieko, tik kaip ligoninėje po žmogaus mirties cypentis oparatas.
Pyyyyyyyyyyyy spengia ausyse.  Vienas bent jau kelis šiltus prisiminimus paliko, o kitas tėvas iš reikalo. Šūdas kokie žmonės gali būti apgailėtini.
Ir kaip galima nebūti anžmogiu, kai arodo visas pasaulis nuo tavęs nusigręžė. Išpūstos svajonės iš galvos, pamiršta tėviška meilė. Na ir kas, kad aš nebevaikas, bet kai buvu vaikas kitaip nebuvo. Kažkur yra brolis ir sesė, kuriuos per savo 20m egzistavimo mačiau vos akies kampeliu. Vargu ir ar pamatysiu kada daugiau, gal esu laikomas blogu pavyzdžiu jiems, o gal jiems tiesiog geriau nežinoti apie manę. Juk gyvenimas paprastesnis kai žinai ne viską.
Sumauta diena, bet didžiuojuosi savim, kad dar niekam nepasiskundžiau kaip man blogai. Atėjo laikas keisti savo įpročius. Dauguma žmonių tik veidai mano gyvenime. Praskriejantys, praslenkantys ir nieko daugiau. Veidus pakeičia nauji veidai. Ir taip iš naujo ir iš naujo tarsi užburtas ratas. Pasikartojanti istorija, kuriai nėra nė pradžios nė pabaigos. Dainos verčia manę linksėti į taktą, tu kartais verti šypsotis, kažkas kartais padaro man valgyt. Bet ar tik tiek gyvenime žmogui reikia. Tokie kaip mes, tai vadiname agzitenciniais poreikiais, manau jų maža pilnam žmogaus funkcionavimui. Vėl į galvą lendą, ta paauglystei plėtota mintis "Aš negyvenu, aš tik egzistuoju" ir vėl viskas prasideda iš naujo, naktimis.
Valkata, narkomanas, alchoholikas ir dar daug daug visko. Tai apitetai, kurie tikriausiai atspindi manę geriausiai. Išsirinkit vieną ir nekeskit. Būsiu labai dėkingas.

Na ką, ir vėl viskas iš naujo. Kiek vieną penktadienį viskas prasideda, o kiek vieną vėlyvą šeštadienio naktį viskas baigiasi. Ir tik dabar susimasčiau, kaip viskas laikina. Ne tik su tavim buzia, bet apskritai. Kaip trumpai mes geriame, mylime, šnekame, žaidžiame , daužome ir klijuojame. Akimirkos žavesys kažkaip dingsta apie tai galvojant. Anksčiau maniau, kad laimė, tai akimirkos, akimirkos kurios gali pakeisti viską. Bet įsigilines į šias savo mintis, vis labiau suprantu, kad nenoriu tokios laimės.

Mano laimė turėtų būti, kaip pavasarinis lietus. Nerūpestingas ir gaivinatis, mano laimei neturėtų būti nė pradžios nė pabaigos, nes mano laimė tiesiog būtų, būtyje. Ar kada pakalausiu savęs, ką galėčiau padaryti, kad tokia laimę turėčiau? Ne. Nes aš nesu linkes kažką daryti. Vos pradėjas mąstyti, imu savęs taip nemėgti, kad net bloga daros, bloga dėl to, kad kas kart kai man nepatinka mano gyvenimas, griebiuosi savo didžiausio draugo o gal priešo. Butelio. Bet vakar supratau, kad net tai nebegelbsti, nes butelis man neatneša laimės. Tik padaro manę dar nelaimingesniu, suzombėjusiu bomžu. Liūdna, kad tiek daug iš visų imu ir tiek mažai leidžiu pats jiems paimt.

Jaučiuosi lyg vampyras, gyvenantis tankiausiame miške, rastinėje trobelėje. Aplink manę retai būna žmonių, todėl dažnai būnu alkanas. Bet vos pamatęs žmogų puolu jį it koks laukinis. Atimu iš jo viską- laimę, džiaugsmą, mintis. Atimu net gyvastį. Palikes jį be nieko, patyrusį dižiausia pažeminima, su pasitenkinimu sėdžiu žiūriu į jį ir juokiuosi. Galiausiai atsipeikėju ir galvoju, nu nax man to reikėjo. Taip galvoju tol kol išalkstu vėl. Ir mintys išsijungia, viskas vėl pasikartoja instinktyviai ir tu vėl manęs nekenti.

Ar būsi mano laimė, kai lis nerūpestingas lietus?

Vargina, vargina visas tas balaganas, inkštimas ir t.t Kodėl negalima tiesiog gyventi, gyventi su šypsena veide, nedarant nesamonių. O Buzios egoizmas uždaro manę į rėmus ir ima traukti deguonį iš tų rėmų. Dūstu. Gal aš tiesiog taip neprates, gal atprates. Nenoriu vėl žaisti, nenoriu ir dovanoti saulės vaikams savo emocijų, jos skirtos tau, nesuprantu, kodėl tau taip sunku tai suprasti.

8as marsrutas-tuscias pasaulis. Priverčia manę galvoti, apie vaikus, vienišus ir turinčius tik vieni kitus. Dar kaip tyčia šendien buvau vaikų namuose, kamabaryje buvo viena mergytė ir sakiau " Nu neikit ir nežiūrėkit, ar jums būtų smagu, jei į jūsų namus ateitų 40 žmonių ir spoksotų į jus žiurintį tv" Visa tai man priminė, kodėl pasirinkau savo profesija, visa tai man priminė manę. Nors vaikų namuose niekada nebuvau, bet labai gerai jaučiu, ką išgyvena jie. Jie taip pat nori turėti savo dangaus terapiautus, jie taip pat nori šypsotis saulės vaikams.

Liūdna, kad pasaulyje darosi tokie dalykai. Esame žmonės, bet ar mumyse liko dar bent truputėlis žmogiškumo. Klausiu savęs to vis dažniau. Mes turime, meilę, šeimas, pinigus, mašinas, kompiuterius ir dar daug mums nereikalingo šlamšto. Ir vistiek verkšlename kaip mums blogai "Man šendien nėra nuotaikos, bet aš nežinau kodėl" Apsurdiška. Manau taip nutinka kai šikna jau būna pilna ir nebėra ko siekti. Jie neturi nieko, tik vienas kitą. Pagalbos reikia jiems, o ne mums, energetiniams vampyrams, materialinės vertybės jau užgožė pasaulį. Ir man norisi šaukti, dėl to, kaip giliai mumyse visa tai įsišaknijo. Prisiminiau filmą "Atgal į gamta" Nuostabi istorija, norėčiau turėti nors puse tiek drasos, kiek turėjo tas čiuvas.

Deja, neturiu. Dėl to nemėgstu savęs. Dėl to esu pižonas. Dėl to nemėgit manęs ir jūs.

Bet, niekada nepamirškit, kad aš čia. Nes man tai svarbu, nes man nepatinka šaukti ALIOO!!! Ir aš čia esu.

Nusisukti bent akimirkai nuo visko aplink mus, tada atsisukti ir peržvelgti viską iš naujo... Pasidaro baisu, kokiame šūde gyvenu. Šūdas ne tai, kas supą manę o tai ką aš pats darau su savimi. Visos depresijos, visa nesveika gyvensena, vieni sako, kad tai įkalbama, kiti kad įgimta. Kaip yra mano atvėju aš tikrai nežinau. Bijau tik vieno, kad visa tai man patinka ir vargu ar noriu kažką keisti. Bet jei jau apie tai prakalbau, tai gal ir noriu. Sunku apsispresti. Jaučiuosi kaip mažas vaikas, kuriam norint kažką padaryti, reikia gerai išspardyti subinę.

Šendien kalbant apie susirašymus, pagalvojau, kad vestuvės kažkodėl manęs jau nebegazdina. Kai anksčiau vien pagalvojus apie tai šiurpas krėzdavo, tai savotiškai būtų net gi įdomu, nauja patirtis gyvenime. Tu kas ryta darytum man kavą, o aš tuo tarpu vokčiau rožes tau iš kaimynės daržiuko. Ech vis tos svajonės.

O svajonių man netrūko niekada, kartais tik jos tampa mano varomaja jėga ir tik jų dėka aš išssikrapštau iš manę supančio mėšlo. Pvz, buvo gyvenime laikotarpis, kai tikrai buvau visiškai žluges, dienas leizdavau maždaug taip. Visą naktį guli ir žiūri į lubas, visą dieną darai tą patį tik dar kartais išeini prie laiptinės parūkyt. Dabar jau žinau, kad toki jausmai vadinami Afektu. Tada dar to nežinojau. Žodžiu nepadėjo niekas, nė psichologai ar jų prirašyti vaistai, nė telefoniniai pokalbiai po 6h per parą su mama. Ji skambindavo, nes bijojo, kad ko sau nepasidaryčiau. Nes manyje buves demonas, tuo momentu būdavo hiper aktyvus. Iš viso to manę iš traukė tik didžiausios mano pagalbininkės- svajonės. Svajodavau apie bilen ką, puikiai suvogdamas, kad tai niekuomet neišsipildys. Svajodavau kaip geriu viskį Ekstremarių džentelmenų klube, ar kaip keliauju į pietus su gervėmis.

Naktimis, tada vaiksčiodavau Fantazijos gatve, gatve kurioje asfaltas padengtas ryškiai spindinčiomis žvaidelėmis. Vaiksčiodavau ten, su visokiais žmonėmis, kurie niekada manęs nepastebėdavo.( Kartais nemėgstu būti pastebėtas). Viskas ko toje gatvėje ieškodavau, tai dar vienos savo neišsipildžiusios svajonės. Ir rasdavau, iš pradžių rasti būdavo velniškai sunku, bet kuo labiau stengiausi tuo geriau sekdavosi.

Vien dėl šios priežasties aš radau savajį aš. Radau dar kelta įdomymių, bet tuo metu tai nebuvo man taip įdomu, kaip aš. Tarp kitko, kažkada tame laikotarpyje, neužilgo mano gyvenime pasirodeo ir tu. Tik dar neužėmei tokios didelės vietos. Nemanau, kad ir tikėjaisi užimti, matyt nesitikėjau ir aš.

Tik tas kas supranta ko nori, gali turėti tai ko nori.


Žiemojimas baigėsi, prasidėjo vaitojimas.

Man patinka, per apniaukta langą  stebėti dangų, žiūrint į jį vis pasvarstau, ar nebūtų gerą tapti kokio žvaigždėlaivio kapitonu ir kaip Frezui keliauti po visą visatą uzkariaujant planetas.
Kartais aš žiaurus, jūs to nežinoti, bet aš toks būnu. Padaryt aš retai, ką padarau, bet mano iškrypusios mintys, priartina mane vienu žingsniu arčiau beprotybės. Google man pasakoja apie pirmuosius šizofrenijos simptomus, o   širdis grimsta į nesibaigiantį, provincialams būdinga, jausmų liūną.

Suksiu daina, tau pirma, man paskutinę. Apdainuosiu joje, kaip naktimis staugiu iš skausmo ir rytais šypsausi. Apdainuosiu, kaip norėčiau būti kitoks, bet manę stabdo mano naktinei klastūnyno draugai. O kaip gera būtų būti atviram tara rara pam, maždaug tokiais žodžiais aš pradėsiu daina, verta Odisėjo epo. O užbaigsiu, kaip visada, su panieka, neapykanta ir nekenčiant.....savęs.

Oras keistai veikia, mintys skraidžioja nuo mano telefono mygtukų iki o kas būtų jei dievas yra. Kartais, noriu savęs gailėtis, bet net ir to nesugebu, kažkodėl nesugebu būtent tada kai noriu. O kaip gera būtų būti atviram, tara rara pam.

Nupiešk man jūra, baltame lape. Nupiešk man saulę, savo akyse. 


Kristi, kristi, skritsti,  ar gi tai ne tas pats? Mano paranojai nėra galo, mano meilei nėra sapno, mano norams nėr tiesos, ar meškutė pabučiuos?..... Galutinai degradavo mano emocinis intelektas, alchoholio trūkumas, ar tiesiog per mažai liūdesio. Kaip keista, kai laimė paveikia mano emocijas y neigiama puse. Laimingas, laimingas,laimingas ir staiga bum, rodos nieko nenutiko, viskas lyg ir savo vietose, tik geriamas arbata ne be tokia skani.

Pasidaryti dredus, nusiplėšti marškinius, nusiauti kelnes ir bėgioti gatvėmis, daužant senų močiučių vazonus, gėles kišti į triusikus, nes kišenių neturiu. Galiausiai parbėgus namo, vėl persipjauti piršta, vien tam, kad pažiūrėti ar vis dar jaučiu skaumą.(Tai darau per dažnai, nes visos tualeto durys, nutepliotus krauju, kažkaip taip maloniau). Duokit man tai, tai kas privers mane atitrūkti, nuo beribio dangaus kančių ir sušiktų ateinančų keturių dienų.........

Buzia, aš verksiu, bet nenoriu, kad liūdėtum, tu turi šypsotis, nes tavo šypsena sustiprina mano verksmą, nes tavo šypsena man svarbi.

Su pagoniais laimės nerades, o iš bažnyčios išvarytas, manyje gyvenatis demonas išsikraustė ir dabar taip liūdna, vakarais, net nėra su kuo pasikalbėti, apie beprasmybės kupinų sielų kelionę aplink pasaulį.

Nebylių berniukų choras-o aš dainuosiu.mp3

Kartais taip norėčiau būti menininkas, bet deja vien noro nepakanka, o motyvacija grėčiausiai per maža. Frommas teigė, kad mylėti irgi menas, tuomet aš ir taip menininkas, bet vistiek, idėja apie manę gyvenantį kokioje miško trobelėje ir skaptuojantį neaiškių bruožų statulas, man patinka.
Kartais taip norėčiau parašyti knyga, apie tave ir jas visas. Vien tam, kad galėčiau tau įrodyti, kad nė viena iš jų neprilygsta tau, vargu ar prilygtų ir visos drauge. Norėčiau tai padaryti, vien tam, kad nereiktų matyti tavo veide liūdnumo, kai pasakau jog man parašė, o tu susiparini, kad aš nepaslysčiau.

Labai noriu pasitikti saulę, su tavim, sėdint prie kokio tvenkinio ant paklimpusios mašinos kopoto. Abu būtume susivynioja į kaldrą ir gertume kakava su pienu. Darausi nuo taves priklausomas, kaip Igoris nuo savo šeiminko, arba kaip žemė nuo dangaus.

Bandžiau čia rašyti, dvi dienas, bet nieko nesigavo, nes mintys išsiblaško su pat pirmaja raide. Bet dabar, atsisveikines savaitei aš vėl galiu pasinerti į savo begaline analizę. Mano milijonas jausmų daro manę vis kitokiu.. O man patinka, tai stebėti ir bandyti tai paaiškinti racionaliai.

Mano nematomi draugai, man pavydi, mano miegas veržia man kilpa, o smegenys šoka pavasarinį valsą. Nes mes kartu, visada kartu, net tuomet kai mūsų nėra mes vistiek kartu. Nes tu, mano Buzia, kuriai aš privalau parodyti kaip pateka pavasario saulė, o aš tavo..... kas tik nori.