Kartais taip norėčiau būti menininkas, bet deja vien noro nepakanka, o motyvacija grėčiausiai per maža. Frommas teigė, kad mylėti irgi menas, tuomet aš ir taip menininkas, bet vistiek, idėja apie manę gyvenantį kokioje miško trobelėje ir skaptuojantį neaiškių bruožų statulas, man patinka.
Kartais taip norėčiau parašyti knyga, apie tave ir jas visas. Vien tam, kad galėčiau tau įrodyti, kad nė viena iš jų neprilygsta tau, vargu ar prilygtų ir visos drauge. Norėčiau tai padaryti, vien tam, kad nereiktų matyti tavo veide liūdnumo, kai pasakau jog man parašė, o tu susiparini, kad aš nepaslysčiau.

Labai noriu pasitikti saulę, su tavim, sėdint prie kokio tvenkinio ant paklimpusios mašinos kopoto. Abu būtume susivynioja į kaldrą ir gertume kakava su pienu. Darausi nuo taves priklausomas, kaip Igoris nuo savo šeiminko, arba kaip žemė nuo dangaus.

Bandžiau čia rašyti, dvi dienas, bet nieko nesigavo, nes mintys išsiblaško su pat pirmaja raide. Bet dabar, atsisveikines savaitei aš vėl galiu pasinerti į savo begaline analizę. Mano milijonas jausmų daro manę vis kitokiu.. O man patinka, tai stebėti ir bandyti tai paaiškinti racionaliai.

Mano nematomi draugai, man pavydi, mano miegas veržia man kilpa, o smegenys šoka pavasarinį valsą. Nes mes kartu, visada kartu, net tuomet kai mūsų nėra mes vistiek kartu. Nes tu, mano Buzia, kuriai aš privalau parodyti kaip pateka pavasario saulė, o aš tavo..... kas tik nori.