Tuk, tuk,tuk į galvą beldžiasi presuicidinis sidromas. Tūkstančiai kuriamų planų, pozityvus mastymas, o kas jai tai  vyksta vien tam, kad paslėpčiau nuo savęs visa tai, kas mane žudo. Ir jei atvirai, viena diena meilės praeina, praeina viskas, po jų ar jų metu atsirade pykčiai, praeina ir žmonės - pro šalį. Žmonės kuriems kažkada tiek žadėta, kuriais tiek tikėta, dabar tape tik dar vienu veidu, senu veidu, gatvėje. Kada nors taip praeisi ir tu, nusišypsosi, bet nebus net elementaraus labas, nes mes pižonai, cinikai. Kažkas pasikeitė, nuėjau miegoti o atsikėles kažko pasigedau. Damm it, kartais jaučiuosi toks vienišas, vienišesnis už netikra princą, nes mano pasaulyje ne tik, kad nėra baubabų, bet kartais nelieka net to pasaulio. Jei žmonės paklausia "kas yra?" ir jiems neatsakai, arba atsakai nieko, jie mano, kad nenori kalbėti, bet žmonės per buki, suprasti, kad kartais rtereikia teisingai suformuluoti klausimą.O kalbėti norisi taip, kad net staugtčiau jei žinočiau, kad už keletos metrų esantys padarai manęs negirdės. O dabar, kaip visada staugiu viduje, nebeturiu etsuJ ir negalime pastaugti draugia.

Liūdna kai nesiklauso, kartais tai panašiau į apsimestinį rūpestį, suvaidinta meilią, o tikrovėje tik bekrasčiai pasauliai. Į kuriuos mes keliamės dažniau nei derėtų ir iš kurių kartais mes pamirštame gryžti. Ir mes tokie skirtingi, kad net tapatindamas mūsų panašumus, gautum tik didelius skirtumus. Ką mes žaidžiame? Imu nesuprasti, bijoti, vėl bijoti. O bijojimas visada veda tik į vieną. Jis veda į mano pasaulį, pasaulį kuriame nėra tavęs, nėra nieko. Tikriausiai ir manęs ten niekada nebuvo.

Treti asmenys nenori, kad mūsų likimai persipintų, tai kodėl po velnių mums to norėti. Juk treti asmenys viska mato racionaliai, o mes tik maži vaikai, trumpam užmirše savo problemas, pilna galvele prigamintų meilės harmonų nesuvokiantys kokiomis spalvomis iš tikrų yra nudažytas pasaulis. Melavau, sakydamas, kad bijau vienatvės, man ji tikriausiai patinka, nes ilgiuosi liūdėti vienas.....

Pažadu nieko neklausti ir niekada nebegryžti, nes niekada ir nebuvo kur gryžti. Aš tik tyliai verksiu, kaip mažas vaikas, tikėsiuos tavo rankos, tikėsiuos tavo paramos. Bet tu vėl nusigręši net nesuvogdama, kiek daug man tai reiškia ir kiek daug, drugelių aš išvemiu, kai tai nutinka.

Radiohead - True love waits.

Kai nieko nebelieka, nieko ir nereikia. Intuicija,paranoja pjaunasi su bybis žino kuo. Kažkas nutiks, kažkas kas nežadės jau nieko gero. Per ilgai, smagiai viskas vyksta.....


IŠEIK.......