Vargina, vargina visas tas balaganas, inkštimas ir t.t Kodėl negalima tiesiog gyventi, gyventi su šypsena veide, nedarant nesamonių. O Buzios egoizmas uždaro manę į rėmus ir ima traukti deguonį iš tų rėmų. Dūstu. Gal aš tiesiog taip neprates, gal atprates. Nenoriu vėl žaisti, nenoriu ir dovanoti saulės vaikams savo emocijų, jos skirtos tau, nesuprantu, kodėl tau taip sunku tai suprasti.

8as marsrutas-tuscias pasaulis. Priverčia manę galvoti, apie vaikus, vienišus ir turinčius tik vieni kitus. Dar kaip tyčia šendien buvau vaikų namuose, kamabaryje buvo viena mergytė ir sakiau " Nu neikit ir nežiūrėkit, ar jums būtų smagu, jei į jūsų namus ateitų 40 žmonių ir spoksotų į jus žiurintį tv" Visa tai man priminė, kodėl pasirinkau savo profesija, visa tai man priminė manę. Nors vaikų namuose niekada nebuvau, bet labai gerai jaučiu, ką išgyvena jie. Jie taip pat nori turėti savo dangaus terapiautus, jie taip pat nori šypsotis saulės vaikams.

Liūdna, kad pasaulyje darosi tokie dalykai. Esame žmonės, bet ar mumyse liko dar bent truputėlis žmogiškumo. Klausiu savęs to vis dažniau. Mes turime, meilę, šeimas, pinigus, mašinas, kompiuterius ir dar daug mums nereikalingo šlamšto. Ir vistiek verkšlename kaip mums blogai "Man šendien nėra nuotaikos, bet aš nežinau kodėl" Apsurdiška. Manau taip nutinka kai šikna jau būna pilna ir nebėra ko siekti. Jie neturi nieko, tik vienas kitą. Pagalbos reikia jiems, o ne mums, energetiniams vampyrams, materialinės vertybės jau užgožė pasaulį. Ir man norisi šaukti, dėl to, kaip giliai mumyse visa tai įsišaknijo. Prisiminiau filmą "Atgal į gamta" Nuostabi istorija, norėčiau turėti nors puse tiek drasos, kiek turėjo tas čiuvas.

Deja, neturiu. Dėl to nemėgstu savęs. Dėl to esu pižonas. Dėl to nemėgit manęs ir jūs.

Bet, niekada nepamirškit, kad aš čia. Nes man tai svarbu, nes man nepatinka šaukti ALIOO!!! Ir aš čia esu.