Na ką, ir vėl viskas iš naujo. Kiek vieną penktadienį viskas prasideda, o kiek vieną vėlyvą šeštadienio naktį viskas baigiasi. Ir tik dabar susimasčiau, kaip viskas laikina. Ne tik su tavim buzia, bet apskritai. Kaip trumpai mes geriame, mylime, šnekame, žaidžiame , daužome ir klijuojame. Akimirkos žavesys kažkaip dingsta apie tai galvojant. Anksčiau maniau, kad laimė, tai akimirkos, akimirkos kurios gali pakeisti viską. Bet įsigilines į šias savo mintis, vis labiau suprantu, kad nenoriu tokios laimės.

Mano laimė turėtų būti, kaip pavasarinis lietus. Nerūpestingas ir gaivinatis, mano laimei neturėtų būti nė pradžios nė pabaigos, nes mano laimė tiesiog būtų, būtyje. Ar kada pakalausiu savęs, ką galėčiau padaryti, kad tokia laimę turėčiau? Ne. Nes aš nesu linkes kažką daryti. Vos pradėjas mąstyti, imu savęs taip nemėgti, kad net bloga daros, bloga dėl to, kad kas kart kai man nepatinka mano gyvenimas, griebiuosi savo didžiausio draugo o gal priešo. Butelio. Bet vakar supratau, kad net tai nebegelbsti, nes butelis man neatneša laimės. Tik padaro manę dar nelaimingesniu, suzombėjusiu bomžu. Liūdna, kad tiek daug iš visų imu ir tiek mažai leidžiu pats jiems paimt.

Jaučiuosi lyg vampyras, gyvenantis tankiausiame miške, rastinėje trobelėje. Aplink manę retai būna žmonių, todėl dažnai būnu alkanas. Bet vos pamatęs žmogų puolu jį it koks laukinis. Atimu iš jo viską- laimę, džiaugsmą, mintis. Atimu net gyvastį. Palikes jį be nieko, patyrusį dižiausia pažeminima, su pasitenkinimu sėdžiu žiūriu į jį ir juokiuosi. Galiausiai atsipeikėju ir galvoju, nu nax man to reikėjo. Taip galvoju tol kol išalkstu vėl. Ir mintys išsijungia, viskas vėl pasikartoja instinktyviai ir tu vėl manęs nekenti.

Ar būsi mano laimė, kai lis nerūpestingas lietus?