Sapnai vedantys prie grįžimo į savo praeitį. Žudantis dalykas. Apleidžia jėgos mastant apie juos, tuos kuriuos sapnuoju. Nė tikro, nė suvaidinto rūpesčio. Iš vis nieko, tik kaip ligoninėje po žmogaus mirties cypentis oparatas.
Pyyyyyyyyyyyy spengia ausyse.  Vienas bent jau kelis šiltus prisiminimus paliko, o kitas tėvas iš reikalo. Šūdas kokie žmonės gali būti apgailėtini.
Ir kaip galima nebūti anžmogiu, kai arodo visas pasaulis nuo tavęs nusigręžė. Išpūstos svajonės iš galvos, pamiršta tėviška meilė. Na ir kas, kad aš nebevaikas, bet kai buvu vaikas kitaip nebuvo. Kažkur yra brolis ir sesė, kuriuos per savo 20m egzistavimo mačiau vos akies kampeliu. Vargu ir ar pamatysiu kada daugiau, gal esu laikomas blogu pavyzdžiu jiems, o gal jiems tiesiog geriau nežinoti apie manę. Juk gyvenimas paprastesnis kai žinai ne viską.
Sumauta diena, bet didžiuojuosi savim, kad dar niekam nepasiskundžiau kaip man blogai. Atėjo laikas keisti savo įpročius. Dauguma žmonių tik veidai mano gyvenime. Praskriejantys, praslenkantys ir nieko daugiau. Veidus pakeičia nauji veidai. Ir taip iš naujo ir iš naujo tarsi užburtas ratas. Pasikartojanti istorija, kuriai nėra nė pradžios nė pabaigos. Dainos verčia manę linksėti į taktą, tu kartais verti šypsotis, kažkas kartais padaro man valgyt. Bet ar tik tiek gyvenime žmogui reikia. Tokie kaip mes, tai vadiname agzitenciniais poreikiais, manau jų maža pilnam žmogaus funkcionavimui. Vėl į galvą lendą, ta paauglystei plėtota mintis "Aš negyvenu, aš tik egzistuoju" ir vėl viskas prasideda iš naujo, naktimis.
Valkata, narkomanas, alchoholikas ir dar daug daug visko. Tai apitetai, kurie tikriausiai atspindi manę geriausiai. Išsirinkit vieną ir nekeskit. Būsiu labai dėkingas.