Imu tikėti, kad pavasarinė depresija egzistuoja, bet matyt ji kyla dėl viso to š kurį pats ir pasidarau.
Krūvos neatliktų darbų,  negeras prosenelis ir trūkumas, nuolatinis tavęs trūkumas. Noriu maisto, miego ir stebūklo, kad viskas būtų gerai, nieko nedarant. Šiandien nebeturiu jėgų stengtis, šiandien aš vis dar mašinoje pasakoju tau apie savo apsilankymus mentūroj nors tau tai ir neįdomu, man tiesiog gera su tavim kalbėtis.

Užhipnotizuotas kylančios saulės ilgai galvojau apie žodžius " O rudenį vistiek viskas, jei tu į VU perstosi" Ir labai gazdina tai, kad visada viskas baigiasi rudenį, jau kokie penkti metai, kiek vieną rudenį kažkas baigiasi. Iš tikro net nepajutau, kaip atėjo visa tai, ką dabar mes statome, man viskas atrodė taip - Lapkritis, lapkritis, lapkritis, lapkritis ir staiga bum, tu. Nė kas, nė iš kur, aš nesigilinau, tiesiog paleidau savo demonus ir pasinėriau, pasinėriau į viska viska, ką mes darėme. Jei manai, kad rudenį viskas baigsis, tada aš geriau manysiu, kad sapnuoju. Nes  taip gyventi man tikrai per sunku.....

Kai užplūsta bangos, manę apsupa jūra. Jaučiuosi nesveikas, nes dažniausiai tada sėdžiu kokioje nors pustuštėje audotorijoje ir kaip aš pasiilgau tilto, to nelemto tilto. Ant kurio kažkada maitinomės iš picerijos pavogtais picos likučiais.

Žmonės iš ties tokie idealistai ar tik puikiai moka tai suvaidinti?