Nusisukti bent akimirkai nuo visko aplink mus, tada atsisukti ir peržvelgti viską iš naujo... Pasidaro baisu, kokiame šūde gyvenu. Šūdas ne tai, kas supą manę o tai ką aš pats darau su savimi. Visos depresijos, visa nesveika gyvensena, vieni sako, kad tai įkalbama, kiti kad įgimta. Kaip yra mano atvėju aš tikrai nežinau. Bijau tik vieno, kad visa tai man patinka ir vargu ar noriu kažką keisti. Bet jei jau apie tai prakalbau, tai gal ir noriu. Sunku apsispresti. Jaučiuosi kaip mažas vaikas, kuriam norint kažką padaryti, reikia gerai išspardyti subinę.

Šendien kalbant apie susirašymus, pagalvojau, kad vestuvės kažkodėl manęs jau nebegazdina. Kai anksčiau vien pagalvojus apie tai šiurpas krėzdavo, tai savotiškai būtų net gi įdomu, nauja patirtis gyvenime. Tu kas ryta darytum man kavą, o aš tuo tarpu vokčiau rožes tau iš kaimynės daržiuko. Ech vis tos svajonės.

O svajonių man netrūko niekada, kartais tik jos tampa mano varomaja jėga ir tik jų dėka aš išssikrapštau iš manę supančio mėšlo. Pvz, buvo gyvenime laikotarpis, kai tikrai buvau visiškai žluges, dienas leizdavau maždaug taip. Visą naktį guli ir žiūri į lubas, visą dieną darai tą patį tik dar kartais išeini prie laiptinės parūkyt. Dabar jau žinau, kad toki jausmai vadinami Afektu. Tada dar to nežinojau. Žodžiu nepadėjo niekas, nė psichologai ar jų prirašyti vaistai, nė telefoniniai pokalbiai po 6h per parą su mama. Ji skambindavo, nes bijojo, kad ko sau nepasidaryčiau. Nes manyje buves demonas, tuo momentu būdavo hiper aktyvus. Iš viso to manę iš traukė tik didžiausios mano pagalbininkės- svajonės. Svajodavau apie bilen ką, puikiai suvogdamas, kad tai niekuomet neišsipildys. Svajodavau kaip geriu viskį Ekstremarių džentelmenų klube, ar kaip keliauju į pietus su gervėmis.

Naktimis, tada vaiksčiodavau Fantazijos gatve, gatve kurioje asfaltas padengtas ryškiai spindinčiomis žvaidelėmis. Vaiksčiodavau ten, su visokiais žmonėmis, kurie niekada manęs nepastebėdavo.( Kartais nemėgstu būti pastebėtas). Viskas ko toje gatvėje ieškodavau, tai dar vienos savo neišsipildžiusios svajonės. Ir rasdavau, iš pradžių rasti būdavo velniškai sunku, bet kuo labiau stengiausi tuo geriau sekdavosi.

Vien dėl šios priežasties aš radau savajį aš. Radau dar kelta įdomymių, bet tuo metu tai nebuvo man taip įdomu, kaip aš. Tarp kitko, kažkada tame laikotarpyje, neužilgo mano gyvenime pasirodeo ir tu. Tik dar neužėmei tokios didelės vietos. Nemanau, kad ir tikėjaisi užimti, matyt nesitikėjau ir aš.

Tik tas kas supranta ko nori, gali turėti tai ko nori.


Žiemojimas baigėsi, prasidėjo vaitojimas.