Man patinka, per apniaukta langą  stebėti dangų, žiūrint į jį vis pasvarstau, ar nebūtų gerą tapti kokio žvaigždėlaivio kapitonu ir kaip Frezui keliauti po visą visatą uzkariaujant planetas.
Kartais aš žiaurus, jūs to nežinoti, bet aš toks būnu. Padaryt aš retai, ką padarau, bet mano iškrypusios mintys, priartina mane vienu žingsniu arčiau beprotybės. Google man pasakoja apie pirmuosius šizofrenijos simptomus, o   širdis grimsta į nesibaigiantį, provincialams būdinga, jausmų liūną.

Suksiu daina, tau pirma, man paskutinę. Apdainuosiu joje, kaip naktimis staugiu iš skausmo ir rytais šypsausi. Apdainuosiu, kaip norėčiau būti kitoks, bet manę stabdo mano naktinei klastūnyno draugai. O kaip gera būtų būti atviram tara rara pam, maždaug tokiais žodžiais aš pradėsiu daina, verta Odisėjo epo. O užbaigsiu, kaip visada, su panieka, neapykanta ir nekenčiant.....savęs.

Oras keistai veikia, mintys skraidžioja nuo mano telefono mygtukų iki o kas būtų jei dievas yra. Kartais, noriu savęs gailėtis, bet net ir to nesugebu, kažkodėl nesugebu būtent tada kai noriu. O kaip gera būtų būti atviram, tara rara pam.

Nupiešk man jūra, baltame lape. Nupiešk man saulę, savo akyse. 


Kristi, kristi, skritsti,  ar gi tai ne tas pats? Mano paranojai nėra galo, mano meilei nėra sapno, mano norams nėr tiesos, ar meškutė pabučiuos?..... Galutinai degradavo mano emocinis intelektas, alchoholio trūkumas, ar tiesiog per mažai liūdesio. Kaip keista, kai laimė paveikia mano emocijas y neigiama puse. Laimingas, laimingas,laimingas ir staiga bum, rodos nieko nenutiko, viskas lyg ir savo vietose, tik geriamas arbata ne be tokia skani.

Pasidaryti dredus, nusiplėšti marškinius, nusiauti kelnes ir bėgioti gatvėmis, daužant senų močiučių vazonus, gėles kišti į triusikus, nes kišenių neturiu. Galiausiai parbėgus namo, vėl persipjauti piršta, vien tam, kad pažiūrėti ar vis dar jaučiu skaumą.(Tai darau per dažnai, nes visos tualeto durys, nutepliotus krauju, kažkaip taip maloniau). Duokit man tai, tai kas privers mane atitrūkti, nuo beribio dangaus kančių ir sušiktų ateinančų keturių dienų.........

Buzia, aš verksiu, bet nenoriu, kad liūdėtum, tu turi šypsotis, nes tavo šypsena sustiprina mano verksmą, nes tavo šypsena man svarbi.

Su pagoniais laimės nerades, o iš bažnyčios išvarytas, manyje gyvenatis demonas išsikraustė ir dabar taip liūdna, vakarais, net nėra su kuo pasikalbėti, apie beprasmybės kupinų sielų kelionę aplink pasaulį.

Nebylių berniukų choras-o aš dainuosiu.mp3