O man vis įdomu, kuriam iš mūsų reikėjo laimės, tau ar man, kad jau susiėjome. Kiek viena diena su saule danguje man pradeda priminti kam žmonėms reikalinga laisvė. Nesijaučiu nelaisvėje, bet kažkoki keisti jausmai aplanko apie tai galvojant.... Kas man vis dėl to laisvė. Manau tai, galėjimas pasakyti gražiai merginai - Labas, aš tavę myliu, galėjimas išeiti į lauką, pripildžius plaučius gaivumo, sušukti - aš jūsų nekenčiu ir gėrimas kai noriu, ar negėrimas kai nenoriu. Ganėtinai lėkšta ir banali ta mano laisvė, bet ji būtent tokia.

Senos žaizdos primena man žmones bandžiusius tai iš manęs atimti ir atsitiko, kas atsitinka visada, kai pradedu jaustis smaugiamas. Jų nebėra mano gyvenime, manęs jų gyvenimuose. Nes tik bėgti bėgti bėgti man norisi, kai šiltos rankos taip apraizgo mano kaklą, kad net darosi sunku kvėpuoti. Aš nemėgstu miegoti apsikabines ir nemėgstu miegoti po viena kaldra, nes man tai nelaisvė. Aš nemėgstu pasiilgti ir sakyti, kad pasiilgau. Nemėgstu ir šypsotis ir kai nesišypso man. Kvailame pasaulyje gyvena kvaili žmonės. Tu ir aš. Nes mano pasaulyje jau kuris laikas nebežinau ar dar kažkas yra.

Man tikrai įdomu, ji man laimė ar aš jai. Keistas reikalas, su visais tais sentimentais, meilės prasiveržimais ir visu kitu š. Bet dar keistesnis, kai nesuprantu savęs.

Tyla spengia mano ausyse. Imu negalėti pakęsti visų tranco būsenų, imu nesijausti reikalingas ir imu vėl norėti gerti. Norėti laisvės!!! Tik dar nesugalvojau kaip ją pasiekti, bet aš būtinai sugalvosiu ir pasieksiu. Nors nė vienas gyvas žmogus negali būti laisvas, aš galėsiu.

Neliūdėk, tik noriu būti truputėlį svarbesnis.