Balta siena.

Kaip sumautai norėčiau ištaškyti savo smegenis, ant ką tik baltai nudažytos sienos, jūs stovėtumėt ir žiūrėtumėt į visą tą meno šedevrą. Tada galėčiau vadintis, didžiu menininku. Nes menas pastaruoju metu traukia.

Supratau, kad žmogiškumo senai nebeliko, lyg grobuonys jie talžė jį, bytomis. Žiūrint į juos atrodė, kad kiek vienu nauju smūgiu jie patiria orgazmą. O kas baisiausia, man patiko tai stebėti, manau patiko visiems mums, tiesiog stovėjome, galėjome jį užstoti, bet vaizdas akims buvo kur kas malonesnis, nei matyti jį atsistojantį ir ramiai nueinantį.

Mano prieš miegą užeinantys gliukai, primeną man jūros dugne esančius koralus, jie spalvoti, bet neturintys konkretaus pavidalo, nuo jų visada supykina, bet tai begalo gražu.

Fuck me, fuck me. Žodžiai besisukantys mūsų galvoje, dažniau nei patys galime tai suvokti. Bet jei tai suvoktume, tai nebetektų prasmės. Pavasaris, o aplink stajakai, iškrypėliai, pornografija, sexualinis smurtas ir poros važiuojančios romantiškai praleisti laiką į durnyną. O durnyne smagu, kas verkia, kas džiaugiasi o kas šika sau į pampersus ir šypsosi aplinkiniams.

Dievo nėra, nes jei jis būtų, nebūtų mūsų. Koks sveiko proto visagalis leistų egzistuoti tokiems bukapročiams, tokiai šlykštynių rūšiai. DUOK DUOK DUOK DUOK DUOK DUOK, IMU IMU IMU IMU. O ką duodame patys, gatvėse sušaudytus šunis, ozono irimą, atogražų kirtimą. Apsišik aukštielnikas, norisi rėkti tam - kuris vis dar galvoja, kad gyvenimas gražus. Nes jis toks bukas, kad net sutiktas šyzo, pasakojantis apie gyvačių ir nindzių kovą yra protingesnis.

Ir vapšie, kokio bybio tu tiek laiko skaitai šia nesamonę, aš nežinau kas tu, bet mielas skaitytojau, tu toks pats atmata kaip ir aš, toks pats padugnė kaip ir visi ir niekuo už nieką negeresnis, gali būti tik blogesnis, dar blogesnis ir šlykštesnis už patį šlyksčiausia.

Mano demonai, neatlaikė mano minčių, mano pašvinkusių minčių, nėrė į krūmus.

Kvailiausia yra tai, kad nemokame pakelti tiesos, jos pripažinti, stengiamės būti tokiais tobulais, kad net nepastebime kokiais šūdais tampame. Darykim masinę savižudybę. Pastatykim aukštą ir ilgą baltą sieną ir ištaškykime savo smegenis ant jos. Susikibe už rankų ir rėkdami - aš esu padugnė. Tai būtų puikus visko pripažinimas ir dar puikesnis meno šedevras. Galiu tai tik įsivaizduoti.


Pabėgimas neleistinas, nes bėgti galima tik nuo savęs. Galima, bet neįmanoma. Kur mūsų garbė padugnės???