Vai kaip senai aš čia nedejavau, dėl to koks sumautas mano gyvenimas. Tai va, gi pagaliau pribrendo reikalas. Nuo ko pradėti net nežinau, galima pagalvoti, kad esu tikras bėdžius, bet gal ne. Šiandien sunki diena ir ne tik todėl, kad protingi žmonės man pasakojo apie mano smunkantį potencialą ir kaip jiems liūdna, kad aš taip lengvai viską paleidžiu. Ir ne tik dėl to, kad šiandien aš neturiu nė jėgų nė noro kalbėtis, su savo gyvenimu, ne atsibodo, tiesiog atsibodo būti atram plane, geriausiu žaisliuku po principų, nes man tiesiog užsinorėjo rimtumo, tikrumo, stabilumo. Ir net ne todėl, kad grįžo mano motina, kurios aš nemėgstu ir su kuria susipykstam per pirmas 2min buvimo kartu, mane slegia vien buvimas šalia jos. Močiutės antra operacija, matyt irgi mano dienos neapsunkina. Tai kas gi tai tada? O gi niekas, tuštuma kuri kyla iš žmogaus, matančio kaip tuščiai jis švaisto savo laiką nereikšmingiems dalykams, beprasmiams barniams. Manau jau užteks kovoti, stengtis kažkam įrodyti, kad aš geresnis. Deja mielieji mano psichiniai bičiuliai, aš vidutinybė, tokia pat, kaip ir kitos. Aš taip pat būnu prislėgtas ir lapkritis taip pat beldžiasi ir į mano duris. Šį karta anksti, lauktai, bet per anksti......

Nusispjaut prieš vėją, apsisukt aplink save, peršokt per šulinį, įkrist į duobe, nenustot tikėti, nebijoti mylėti, nusijuokti - nuoširdžiai, šypsotis tau. ATSIPRAŠAU, AŠ SILPNAS.

Sako svajonių reikia siekti, gal aš todėl kartais toks nelaimingas vien todėl, jog manau, kad svajonės turi likti svajonėmis o gyvenimas yra koks yra. Sako turtingi žmonės, negalvoja iš kur paimti pinigų, dar didesniems pinigams padaryti ir jie visiškai teisūs. Sako laime kibirais neša rytais, visi kurie tik turi kibirus ir čia vėlgi paprasta tiesa, į kuria keliąs prasidėjo dar tada, kai manęs nebuvo. Sako tiesa, yra kintantis dalykas ir ji kinta kiekviena sekunde, tai iš kur žinoti, kad tai, ką aš dariau vakar buvo teisinga. Ačiū už vertingas. Aš šūdo malimo mašina, kuri užprogramuota malti jį tol, kol nieko doro, tyro, gero aplink mane nebeliks, vis dažniau manau, kad būtent šūdo malimą aš geriausiai ir išmanau, sako reikia rinktis, tai ką nori gyvenime daryti, pagal tai, ką geriausiai moki - ką daryti, kai moki tik malti šūdą? Daugelis atsakytų nežinau, o aš sakau malk jį. Maliau jį 21m ir pažiūrėkim kur esu, nė toli nė arti tik aplink ratu, vis iš naujo ir iš naujo, mano praeities demonai pykstasi su dabarties meilėmis ir ateities šmėklomis, tai kartojasi ir kartojasi tol kol mano smegenyse tyliai prabudinėją įvairios neurozės kurių neapsakoma gale laiku imi tikėti, nes kuo vėliau, tuo labiau išsiskirsiu iš didelės niekam tikusios žmonių bendruomenės. Įdomu ar aš vertas tik tiek kiek turiu, o gal ir visa to nevertas..... Beprasmiški pokalbiai su žmonėmis, beprasmiai atokvėpiai mąstant ir matant, tave aukštos kalvos viršūnėje, kalvos į kuria užkopti ne visada randu jėgų, nes ji apaugusi, mano dideliu ego, per kurį perlipti man tikrai  niekada neleis mano dar didesnis pižoniškumas, nes aš gi buvau skurtas šūdą malti. Ir malsiu, kaip antai kažkas mala miltus, kaip antai, kažkas mala mėsa, ar lavoną, kurį suvalgys rytoj pusryčiams ar šiandien naktipiečiams.

Liūdesiui išskleidus savo sparnus atleisk man, nes ruduo jau šnopuoja man į kaklą.

Gera, linksma muzika bandau pagauti ar atgaivinti gera savo nuotaika bet iš galvos vis neišeina visoki šūdai, kurie atrodo ramybės man dar ilgai neduos. Ir staiga atrandamos mano senos dainos, patampa naujomis, žmonės kurie aiškina ką man daryti tampa neegzistuojančiais, veikla kuri manęs nedomina, stumiama į antrą planą  Nes aš ne iš tų, kur barška šūdus, šiokios tokios supratimo užuomazgos, supratimo kas tikra, o kas tik norėčiau, kad būtų tikra.
Negalima gyventi praeitimi, negalima ateitimi bet kokį šūdą man daryti kai negaliu gyventi dabar, mane dusina visas tas mėšlas ir sušiktos mano atsakomybės, kurios tikrai neturėtų būti mano atsakomybėmis kai man tiek mažai sušiktai metų, ar aš tiesiog neturiu patirties. Mane nervina kai žmonės sako, kaip jiems nepasisekė, bet nė velnio nemato, kaip jiems sekasi..Negaliu pakęsti, kaip jie man barška šūdas apie tai, kokia brangi yra sveikata, bet kai kažkas tuos šūdus barškėjo jiems jie kažkodėl buvo per kvaili tai suprasti, negaliu pakęsti, kai lieku kaltas, už tai dėl ko kaltinti galima nebent genus ar dar kažkokį mėšlą, negaliu pakęsti kaltės prieš save, kad man per mažai rūpi ir kad noriu viska metęs smukti, kaip kiškis, kur nors.... Blet atrodo, tiek ne daug noriu, tik gyventi savo sumauta gyvenimą taip, kaip man patogiau, bet net to padaryti negaliu, vis naujas mėšlas lenda lauk, isterikai supa mane, sukąsti mano dantys ir savęs tramdymas kartais ima atrodyti beprasmiškas ir vapšie kokio mėšlo aš stengiuosi, jei niekas to nevertina. EGOIZMAS varomoji jėga, kurios sustabdyti nepajėgia joki šeimyniniai ryšiai, emocijos, ligos ar dar kažkas, EGOIZMAS tai viskas, kas liko, iš to, ko kažkada nesupratau, bet taip troškau suprasti, kad dabar jau pasidarė nebesvarbu. Nepriklausomybė, nuo pačio savęs štai kas tikroji laisvė.

Norėčiau būti gyvulys ekstremistas, kuris žudosi vardan kilnesnio tikslo, būdamas visiškas bukaprotis ir manydamas, kad alachas manę išgelbės aš grėčiausiai nusineščiau su savim tiek žmonių, kiek gerų darbų esu padaręs, darbų už kuriuos likau neįvertintas. Žmonių daug nemirtų, bet mirtų pakankamai tiek, kad bent jau mano blogybės paimtų viršų ir taptų vertinamos.

Sunku sudėlioti viska į vietas, kai galvoje vyksta tiek dalykų jog atrodo net smegenys nepajėgią jų aprėpti. Įdomu, kas pirmiau palūš, Kūnas ar Smegenys.

Taigi gyvenimo kryžkelėje stovėdamas, aš jau matau viska viska, kas neduoda man ramybės....Šiandien keliavau automobiliu, grojo labai super apmąstymams daina ir aš per ašaras nuolat į tikinėjau save, - Na juk negali visada viskas būti blogai, kažkada vistiek ateis tas prašviesėjimas, aš tik privalau to sulaukti.. Likimo ironija, kad būtent tada, kai mano galva buvo pilna tokių minčių, aš vos neprilipau. Mašina pagavo žvyro šalikelėje. Vos nesivertes paklausiau pagalvojau gal tai ženklas. Tai neišeina iš galvos ir dabar, nepalieka manęs ramybėje, kaip ir mintys, kurios jau senai neleidžia man normaliai funkcionuoti, šiandien paaiškėjo, kad niekas jau senai nebeaišku ir kai pokalbiai kurie turėtų viską paaiškinti prasideda tyla o baigiasi dar didesne tyla ir durų uždarymu prieš nosį imu galvoti, jok tai buvo ženklas, kad nebeverta. Pasakojau išpažintį, savo įsivaizduojamiems draugams, jie mane guodė, bet ta išpažintis padėjo man suprasti koks aš nesveikas žmogus esu ir kokie naivūs mano gyvenimo siekiai, imu manyti, kad tokiam kaip aš tikrai ne vieta ir ne laikas gyventi, čia, dabar. Galbūt rytoj, nutiks kažkas kas privers mane šypsotis, dar labiau, nei šiandien tai daryti vertusi mano beprotybė, beprotybė, kuria be galo gerbiu, kuria galėčiau mylėti, bet bijau ją įskaudinti, kuria galėčiau vesti, bet bijau jok nemokėsiu tinkamai jai ant piršto užmauti žiedo.... Pavargau nekęsti savęs už tai, kad man px. Pavargau suprasti, koks padaras esu, pavargau nuo savo sušiktos minčių agonijos.....

Man reikia pagalbos. Įdomu ar galėtų man padėti mano Motina ir Tėvas.

Nuo ko prasideda ruduo? Man jis visada prasideda nuo kažkokios keistos baimės žmonėms. Imu bijoti žmonių, nenoriu niekur eiti iš namų, niekas manęs nebetenkina ir apskritai, kažkoks šūdas vyksta. Pasitikėjimo stokos ir dar gausybė keistų dalykų..... Pabundu rytais ir jau žinau, kad šia diena nebūsiu laimingas. Ir kad ir ką daryčiau dienos bėgyje laimingas nepatampu, keisti lempiniai norai, imti ir prisigerti, kaip paauglystėje ima ir išsipildo, tik liūdna, kad pabėgti tai jau senai nebepadeda tik dar labiau sukelia esamas bėdas viršun ir priverčia mąstyti apie tai, koks šūdas supa mane. Nuolat, mintimis aš ne čia, kažkur skraidžioju, keliauju, ieškau kažko ką rasti tikrai ne visada galiu, greičiausiai niekada dar nesu radęs. Ieškau to savo galvoje, tavo šaltose akyse ar lūpose, kurios jau senai nebebučiuoja taip, kaip bučiuoja mylinčios lūpos. Tapau kančia pats sau, tapau kančia tau. Ir tik nauji vakaro šešėliai, padaro mums bent sekundei laimingesnius nei buvome ryte.... Apskritai, patapau kažkoks ištižėlis, ėmiau dažnai verkti, klausyti Ramštainus. Dainuoti vokiškai ir man px mano nelaimingi artimieji, kuriems nekeliu pasitikėjimo savo neprognozuojamu elgesiu. Savo beprotybe, kuri vis garsesnė ir garsesnė, balsai galvoje, virpančios rankos veda mane ten, kur jie, kurių nevalia minėti, nes nevalia prisiminti. Nes ko neatsimenu, to nebuvo, ir naiviai viliuosi, kad viena diena, man vistiek pavyks save taip apgauti, ir tuo tikėti aš ne tik norėsiu, bet ir tikėsiu. Tikiu, kad viena diena, praeis skausmas, akys nebepaplus ašaromis nuo apgailėtinų minčių apie gyvenimo prasmės ieškojimus ir apskritai, žmogiškas artumas man ima tapti svetimas, ne dėl to, kad man jo niekas neskiria, dėl to, kad man tai darosi koktu, negebu suprasti ir paaiškinti, šio keisto atsiradusio mano jausmo, bet naiviai tikiuosi, kad jis laikinas. Gal per daug panirau, į socialinio atsiskyrėlio vaidmenį, o gal tiesiog užpiso..........


Negalima nuteisti tų, kurie nežino kas yra gailestis.

Kai laidojant gyvūną skauda labiau nei laidojant žmogų, mintyse galvoju, kad esu nesveikas. Iškreiptas realybės suvokimas, iškreiptas požiūris į žmones ir dar daug visokio mėšlo mano galvoje šiandien.
Rytas prasidėjo 7,20h nes 8h jau turėjome būti pas veterinarą..... Ir kai atsidarai duris ir matai ta padarėlį nebekvėpuojantį užlieja kažkoks baisus jausmas, kurio negaliu apibūdinti net sau ir nesvarbu, kad dar pusvalandį žiūrėjau į jį gulintį ir šaukiau jį vardu, naiviai tikėdamasis, kad jis atsistos, pavizgins man uodega ir linksmai nušuoliuos į mašiną. Deja, mano naivumas baigėsi, keletos metrų duobe, juoda paklode ir ašarų pakalne..... Nes berniukas kuris neverkė ėmė ir pravirko, nes nežmogiškai sunku, kai laidoji ta, kuris buvo toks artimas širdžiai, artimas sielai. Pamenu, kaip jis atsidūrė mūsų šeimoje prieš 9-10m. Atrodo, pamenu viska, ką dabar geriausiai būtų pamiršti, sunku, nematau klaviatūros....

Mielas Tairi, tu dar vienas mano žvaigždūnas danguje, kurį globos mano angelai sargai.....

Klausydamas svetimų dainų supratau, kad dūstu. Manę dusina mano beribis noras rašyti ir apmirusių gabumų priešprieša, o gal tiesiog pabėgo mūzos ir nebeliko tiek laisvo laiko, kaip kad anksčiau. Svetimų žmonių likimai ima tapti vis artimesni ir imu galvoti, kad bėgant laikui, aš vis skystėju. Jei tai ir toliau vyks tokiais tempais, greitai, žiūrėsiu muilo operas su tikiero amigos ir liesiu ašaras sėdėdamas ant sofos, kaip, kad daro moterys. Nes imu manyti, kad mano skystėjimas glaudžiai rišasi su tuo, kad lauk lysti ima mano perdėtas jautrumas. Griežtos taisyklės sau pačiam, su šiek tiek disciplinos, tai vienintelis dalykas dar skatinantis manę judėti pirmyn ir sakantis man, kad atgal žvalgytis nėra ko. 

Ramiai vakarojo jis 40-50m aukštyje, stebėjo paskutinį savo gyvenimo saulėlydį, o jis buvo labai ryškus. Akino net per akinius, per kuriuos kyšojo tik jo tankūs antakiai, po kuriais tebuvo galima įžiūrėti, viena smulkia ašarėlę........Salė buvo pilna žmonių, kelios merginos spiegė, kelios merginos verkė, bet labiausiai mano galvoje įstrigusi jo motina, kuri paėmė manę už rankos ir prabilo tyliu,ramiu balsu - Pažiūrėk, kaip gražiai mano vaikas guli......Ausyse ėmė spengti išgirdus tokius beprotiškus ir protu nesuvokiamus žodžius per telefoną, pamenu tik, kad buvo žiema, buvau kažkur sostinės senamiestyje, su viena iš savo meilužių, pamenu, kaip kritau ant senamiesčio, akmenimis grįsto asfalto ir bandžiau verkti, bet nėjo. Galvoje sukosi vienintelė mintis..... Ir kodėl aš jo nepalydėjau galvojau aš, kai mums pranešė, kad jis mirė 3,43h, kodėl buvau toks egoistas ir leidau jam išeiti vienam, galvojau apie tai visa laiką, žiūrėdamas į jį. Dvi valandas, sėdėjau vienas prie jo karsto ir maniau, kad išprotėjau, nes kalbėjau su juo, o jis kalbėjo su manim.......Jis mirė staiga ir netikėtai, kai viskas atrodė taip puiku, taip idealu, jis atrodė toks stiprus ir sveikas, jis mirė o mes dar ilgai negalėjome tuo patikėti, nuvykias ten visada dar ieškodavau jo kokius puse metų. Kai jis mirė buvau ramus, nes atrodo, mirtys lydi mane jau labai senai.....Vieta paliekama tekstui man..... Pavargau.

Niekas niekada niekada niekada, nematys to, kas yra mano galvoje, o labiausiai iš proto varo tai, kad kartais ir pats negaliu to matyti.

Įkvėpėjų įkvėptas imu mąstyti apie tai, kad iš ties nieko gero ir nebuvo galima tikėtis iš viso šito balagano. Mes per jauni vaidinti rūpestingus, nes jei atvirai, man tai tikrai nerūpi, mes per seni mokytis, nes mums jau nusispjaut ant to kas mūsų laukę. Senais sentimentais gyvenu kartais, klaidžioju jais šen bei ten, bet iš to jokios naudos niekada nebūna tik liūdnos tavo akys ir mane pjaunanti susna. Pakeista gyvenamoji vieta varo manę iš proto ir nesvarbu, kad mėnesiui, bet ne tam aš sukurtas. Dievinu naktimis girdimus pagalbos šauksmus mieste, sirenas, muštynes, skerdynes ir visa kita mėšlą kuris vyksta aplink ir toli gražu man nėra primtina keltis ten bbž kada, kad kaip koks piemenukas iš carinės rusijos paganyčiau vištytes.
Vienintelė guodžianti mintis, kad gal tai įkvėps rašyti, nes mūzos jau apleido, rutina pagavo ir mane aplankė mano didžioji meilė, DEPRESIJA.

Nebemiela saulė, nebemiela naktis, nebemielas maistas tik minčių nunešimai, ten kur mirusieji šoka man vienos valsą leidžia man kartakrtėmis šyptelti ir nemąstyti apie tai kas buvo svarbu šiame prakeiktame gyvenime. Galvoje kaip pas tikra sociopatą užgimęs mirties laukimas ir te pasmerkia manę mano angelai sargai, bet šiuo atvėju mirti reikia, ne, ne man. Bet būti kančia visam pasauliui ir šypsotis pasakojant apie 1900m yra kažkas nesveiko. Kartais imu rašyti nerišliais provokuojančiais save sakiniais, ima atrodyti, kad bandau išprovokuoti save nekęsti viso aplinkinio pasaulio, dar labiau. Ir kartais atrodo, kad viskas ko man reikia tai naktinio pasimatymo, kur nors laukuose, ant didelių betono blokų su vyno buteliu ir žavia mergina šalia, mergina kurios akys rudos ir jos oda kvepia jazminais, mergina kuri gali man nusišypsoti net tada, kai aš neprašau, mergina kuri mane supranta vos žvilgtelėjus į jos basas kojas, kuriomis ji jaučia, kaip šiltas vėjas glosto žemę.

Keista, kai grimzti vis giliau ir giliau į supančiotus jausmų verpetus, jausmų, kurie jau pamiršau kaip atrodo. Žinau Busią tu įsižeisi už tai, bet kam slėpti nuo savęs tai, ką žino net tolimiausiame kampe įsikerojąs baltų rožių krūmas. Taip aš myliu tave Busia, bet man dabar tiesiog per sunku, tai tau įrodyti.

ŠŪDO KRŪVA KARTAIS VERTA DAUGIAU, NEI MĖSOS GABALAS.

Balansuojant tarp realybės ir beprotybės naktimis vis dar tyliai nulieju ašaras, vien tam, kad išlaisvinčiau savo pyktį. Nupieštos šypsenos vien tam, kad nereikėtų atsakinėti į klausimus "Kas yra" jau ima skaudinti patį savę, nes lūpų kampučiai įplyšo.... Užsidėjo mažas šašas kurį įnirtingai bandau nukrapštyti, bet jis lyg bandydamas pasakyti man, "Pakaks" atsiranda vėl ir vėl.
Sunku rašyti, kai adekvatumas, atrodo užvaldęs smegenis iki aukščiausio kriterijaus, meno parodoje. Sunku suprasti, kai matai, kaip bekraščiai debesys plaukia dangumi ir nežino, kuria kryptimi jiems toliau keliauti, jie priklausomi nuo vėjo, kaip mes nuo savęs... Nežinau, mane labiau skaudina mano paties priklausomybė, ar priklausomybė jums. Mano nedraugai, laiko tai tuščiais svačiojimais, mano draugai to nesupranta o aš tik stengiuosi įrodyti sau, kad gyventi verta. Kiek ilgai dar tesis, ši asmeninė krizė, klausiu savęs kiek viena naktį, tyliai merdėdamas miego karalystėje, kai sapnuoju beribius pasaulius, neaprėpiamus tekstus, protu nesuvokiamas planetas kuriose, kaip ir paralerinėse visatose aš gyvenu, bet gyvenu viena sekunde anksčiau, arba dviem vėliau.... Sunku, kai mane mutina, mano būsena... Vis sunkiau darosi tai nuslėpti, nuo tų, kurie mėgsta klausinėti, mėgsta pykti, ar žiūrėti, kaip į numirėlį vien todėl, kad mano gyvenimo džiaugsmai, karts nuo karto, eina paslampinėti naktiniais, keliais, kuriuose man taip niekad ir neteks pabuvoti, vien todėl, kad kažkur pasaulyje gimė dar vienas, nelaimingas vaikas ir mirė du laimingi. Vien todėl, kad supratimas, tai ne daiktas, randamas savo treninginių kelnių kišenėje. Kaip senai užmirštas pinigas, kuris sukelia gilią euforiją, kuria didžiuojamės, dar visa ateinančia diena ir prisisprogę degančio skysčio, mes diskutuojame, kas geriau, alachas ar krikščionybės prifarširuotas pinigų plovimo kultas. Kas geriau, mirti, dėl dievybės danguje, ar pasikabinti dėl Marytės galvoje.

Lengvai, eidamas, gatve niekada nemačiau tavęs einant kartu, nemačiau nė einant atskirai, nes paaiškėjo, kad mes kartu paprasčiausiai nevaikštome, o dėl ko težino ponas, kuris kas dien aludėje geria šviesų alų, su citrina, nes tai jau tapo jo ritualu, nuo tada, kai jį paliko žmona, sverianti 63kg ir dirbanti Backerinėje, Atokiam, išgalvotam, mano smegenų kaimelyje. Nes jei, tu nesugebi išgalvoti kaimelio, tai gėlių skynimas liepa, neturi jokios prasmės. Nepagausi, nes per sunkiai dedikuota, per lengviems žmonėms. Kur mano vieta,   tavo gyvenime ir kelintas suolelis laisvas, prie dangaus vartų belaukiant.

Pamišo mano angelai sargai.

Pokalbiai su savo vidiniais organais veda tik link vieno, veda ten kur nepažystamieji neranda sau vietos net tada, kai jų priešai jau senai po velėna. O paslaptingas vyras, kvatoja žiūrėdamas nauja, family guy serija ir jam nusipjaut ant tų kurie šiuo metu nedaro nieko, arba daro viską, kad išgyventų, nes jis gyvena, giliai užsikasęs savo gyvenime, užsimerkęs. Visuomenės veikėjai, tai tik maži parazitai didelėje sistemoje, kuri egzistuos dar amžių amžius, nes aš per kvailas padėti tau, o tu man. Net kalbėdamas su savo smegenų vingiais tu negali pasakyti kodėl ežiai seilioja savo spyglius pavasarį. Nes to negali pasakyti niekas ir taip užpisa beprasmės dienos, meilės, alkoholis, sportas, sexas visa tai jau senai patapo, tuo, ką eilinis pilietis vadina kasdienybe, o aš ir mano smegenys jau imame tai vadinti, apsižiok gi vamzdį pagaliau. Pabodo, beprasmės dainos apie nieko, pabodo prasmingi rimai, apie viską, nes viskas jau tampa niekuo, prasmė ne ten, kur jos dažniausiai ieškome, ji ten kur dažniausiai neįstengiame jos rasti. Sunku suvokti, kad visos knygos malkoms tiks, sunku, kai esi daužomas pats savęs iš vidaus, nes tu kali, kali kalėjime iš kurio yra tik vienas išėjimas, nes tai gyvenimo kalėjimas.

Tik vieniša žvakė, imant vyno taure, trumpai sušildo jo rankos pirštus, jis tyčia padeda taure, arčiau žvakės, kad patirtų ta maža malonumą. O jūs skaitot, tai nesuprasdami, kas tai per mėšlas, bet patikėk manimi, man sako mano smegenys - didžiausias šūdas tai kalėti, savo meilėje, savo gyvenime, savo mintyse. O išsilaisvinimas atrodo toks sunkus...... MANO DEMONAI LAUK, MANO DEMONAI LAUK, MANO DEMONAI LAUK....



MANO DEMONAI LAUK.

Ateinu čia vėlai, įsipilu į stiklinę skaidraus vandens, įsijungiu A.M ir sėdžiu ir mąstau, kaip gera būtų papasakoti kaip nors, apie savo paranojas, beprotybes, kam nors kas mane suprastų. Kam nors kas man taip pat ką nors papasakotų. Nykstu į liūną, didelį didelį liūną to, ko visada bijau. O bijoti atrodo labiausiai pradėjau žmonių, kuriuos branginu, bijau pradėti su jais pokalbį apie tai, kaip mano galvoje mezgasi mintys apie visokiausias baisybes, nes jie pagalvos kad tai nerimta, per daug gerai juo pažystu, kad galėčiau jiems pasakoti, apie savo tyro vandens stiklinę.
Per dažnai mano pasaulyje leidžiasi saulė ir per ilgai mūsų širdys gyvena naktyje. Kodėl mes darome tiek mažai, kad būtume laimingi kai turimi tiek daug teorijos, kaip tai padaryti. Tai klausimai vis dažniau neduodantys man ramybės, šie klausimai vis dažniau verčia mane pamiršti, tai kas laukia manęs antrame aukšte lovoje, jie verčia mane atsiskirti ir keliauti, užsimerkus po savo smegenų vingius, ieškant ten jau kur nors perskaityto ar girdėto atsakymo. Kaip bebūtų liūdna dažniau ten tuščia nei kas nors yra, dažniau man liūdna nei linksma, o mano paieškos laimės, kas kart baigiasi taip pat. Baigiasi su nerimu, kad aš vėl liksiu čia vienas, kaip ir kas nakt, vienas savo noru. Nesuvokiama pasakytų beprotis, elementaru pasakytų protingas žmogus. Nusispjaut sakau aš.
Šiandien sužinojau, kad žmogus, kurį kažkada vadinau draugu yra emociškai mires ir dėl kažkokių tai nesuvokiamų priežasčių, man beprotiškai skaudu tai žinoti. Kai 99 atvėjų iš šimto man būna px, begalo keista   pajusti ta tikra, liūdna skausmą kuris užvaldo mane ir verčia klaidžioti smegenų vingiais dar giliau.
Liūdesį, ar galėtum tapti mano artimu draugu, tokiu kokiu dar niekad nebuvai. Ar įstengtum kasdien su manimi bendrauti ir nepykti tada, kai mano egoizmas žudys paskutinius tavo laimės likučius. Ar galėtum, bent sekundei, vienai sekundei nukeliauti su manim į juoda juoda naktį, tam, kad kartu ten rastume laime. Ir tu liūdesį, tada būtum viskas, kas varo mane į priekį, nes taptum didele didele laime. Nes laimė Liūdesį, verta daugiau, nei mes abu, kartu sudėja galime jai duoti.

Sunku kai apniunka, mintys, apie destruktyvumą savo atžvilgiu, vien todėl, kad skirtum dėmesio pats sau. Nes destruktyvumas dėl kitų dėmesio, senai nebetekias jokios prasmės mūsų visuomenėje. Ir niekas niekas negali mums pasakyti, koks gyvenimas buvo tada, kai tai vis dar turėjo prasmę. Žinau, kaip sunku suprasti mane, liūdesį, bet taip pat žinau, kad tu stengiesi. Niekada niekada, neleisk niekam tavimi manipuliuoti, nes taip ir liksi amžinai liūdesiu, manipuliatoriai laime vagia. Demagogai ja kuria sau, o liūdesys tiesiog jos ieško. Štai kodėl taip dažnai mes liūdime, nes dar neradome savo laimės. Ir keista kad prireikia taip toli keliauti per savo smegenų vingius tam, kad tai suprasti. Ir keista, kad ten kur esu laukiamas, neinu, tam kad galėčiau parašyti dar viena eilute, apie tai, ko negaliu suprasti. Parašyti ta viena eilute taip, lyg tai būtų paskutinė mano eilutė šiame linksmame, liūdesio pilname pasaulyje.

Ir niekas, esu tikras, niekas nematė tavęs gražesnės nei matau aš. Ir aš pažadu, kai mano lūdesys ras laime, aš tave su ja supažindinsiu, bet dabar to daryti tiesiog neverta, nes mes abu per daug pilni pagiežos vienas kitam, kad galėtume dalintis vienu liūdesiu. Naktis graži, gražios visos naktys, bet aš taip senai jos nemačiau, jog imu manyti, jog nakties paprasčiausiai nebeliko. Senai nebeliko. Kaip nebeliko ir daug dalykų, buvusių prieš mano liūdesį. Kaip neliko daug dalykų, kurių mes jau senai neįstengiame prisiminti.

Labanakt, beprotybe.

Na ir kam, visa tai, ką mes vadiname dangumi, jei niekada negalėsi išgerti tyro vandens stiklinės. Pagalvojo Afrikoi badaujantis vaikas ir tyliai tai ištares tai pats sau, pasileido praktiškai keturiomis, sunkiai remdamas savo purvinas kojas į žemę, link ten, kur danguje vis dar stūgsojo paskutinis vandens prisirpes debesis. Debesis puikiai žinojo, kaip stipriai tas vaikas nori gerti, bet tas vaikas nežinojo, jog debesis jo nelauks. Kaip nelaukė ir vakar ir užvakar ir visomis prieš tai buvusiomis dienomis. Vaikas temastė, koks didis jis taps, išgėres tyro vandens stiklinę. Bėgdamas jis nuolat kartojo sau, koks šlykštus yra rudas, jo gaunamas vanduo ir kad niekada jo nebegers. - Aš tapsiu didis, aš tapsiu didis. Šie žodžiai rėžėsi jo pasamonėn su kiek vienu nauju žingsniu, kiek vienu nauju šuoliu. Bet vėjas beprotis, papūtė debesį ir šis nuskriejo, su ašara veide. 

Laikas sustojo, vaikas suklupo. Niekada niekada, nebuvo taip arti savo ateities, kai staiga jam teks vėl gryžti į praeitį. Vėl eilinis vanduo, vėl eilinės dienos - Šitaip mąstė jis, sustojus laikui. Aplinkui nevyko niekas niekas, tik beprotis vėjas karts nuo karto, įsitaisydavo ant vaiko galvos, ištaršydamas jo ilgus neplautus plaukus. 

- O vėjau, apglėbk mano pečius ir neški mane ten, kur manęs nebebus. Kur nebebus laiko praradimo ir svajonių nesutarimų. O vėjau, kodėl aš turiu čia taip kankintis, kai atrodo, niekas daugiau to ir nedaro. 

Vėjas beprotis klausėsi ką jam sako vaikas, bet neišdryso jo apglėbti, nes puikiai žinojo, kad taip tik nupūstų vaiką, ten kur jam ne vieta, nupūstų vaiką ten, kur vaikystė jau senai nustojo egzistavusi ir valdžia į savo rankas ten senai paėmė tie, kurie keliauja su bekrasčiais.

Nuliūdes Vėjas ėmė raudoti, raudojo tol, kol vaikas užtroško............Taip gimė niekas, jis neverkė, ir net tada kai daktaras gan stiprokai trenkė per jo šviežia užpakaliuką, jis neverkė vistiek. Jis tik pažvelgė į daktarą, tarsi klausdamas, kur aš?Praeitis tai, ar ateitis? 

Smegenyse praktiškai su lyg nauja diena, naujas bum. Ir šiandien, aš mąstau apie tai, kad maži žmonės pasaulyje gali nuveikti didelius dalykus. Nė vienas žmogus nėra vertas gyvenimo, jei jį nugyvena taip ir nepabandes tapti didžiu. Didžiu ne dėl savęs, didžiu dėl to, kad pakeistų keletos mažesnių už save gyvenimus. Gal dėl tokių minčių ir gimsta idėjos studijuoti mediciną, kurti eilėraščius ir vedžioti tuos, kurie vieni vaikščioti nebegali. O gal tai tik vėl pabudęs mano egoizmas, kuris nori tikėti, kad padarius ką nors gero, man bus atleista už mano blogybes.

Ir aš niekada nenorėjau būti savimi, bet kai pabandai tai atrodo ne taip jau ir baisu, gyvenimas kardinaliai nepersiverčia o ir žmonės nenusisuka. Bent jau kol kas. Niekada nemokėjau suprasti savo jausmų, vien todėl, kad galėčiau sau primesti, viską ką noriu jausti. Bet kai minutei sustoji atsipūsti ir pagalvoji apie tai, nori nenori ateina supratimas, kad tie jausmai yra ir niekur nedingo, aš tiesiog primečiau sau tai ko nejaučiu, o ką jaučiu slėpiau giliai savyje, laukdamas tinkamos progos visa tai išleisti.

Kalbant apie progas, norėčiau progos pabandyti nuskristi į mėnulį ir ten pasodinti Baobabą, tada mėnulis taptų mano planeta, planeta kurioje aš būčiau vienintelis dievas, bet nesugebėčiau niekam šikti gyvenimų. Tikriausiai tai būtų nepakartojamas jausmas, tikriausiai tai būtų toks pat jausmas, kaip valgyti ledus, karšta vasaros diena iki kelių įbridus į mėlyna, lyg dangus, vandenyną. Tikriausiai taip ir nebūčiau gimes, jei būčiau nenorėjas to padaryti. Žinau, kad skamba beprotiškai, bet tik tas noras pagimdė mane, augino, maitino ir nerimastingai laukė kol tai įvyks. Tam įvykus tai mane paliko, jam išėjus aš ėmiau gimdyti, gimdyti naktimis, vis naujas mintis. Mintis apie tave, save, jas, juos. Ir gimdysiu tai, tol kol mano gabumai vėl užmigs ir man nebepavyks jų pažadinti su rytinės rasos puodeliu.

Sunku suprasti, tai kas nepaaiškinama. Naiviai viliuosi tiek man, tiek jums tai pavyks.

Bum Bum Bum, šiandien sunku, sunku kvėpuoti bėgant, sunku plaukti kvėpuojant, sunku suprasti mylint, kad nė lašo laimės senai jau nebeliko, tavo, mano akyse. Sunku galvoti, apie pasaulį prieš mus ir gailėtis, kad sąvoka mes jį sugriovė. Sunku rašyti, gerti ar valgyti, sunku nuryti, kiek viena tyrą oro gurkšnį galvojant apie tai, kas geriausia, geriausia mums. Ir kad ir kaip sunku bebūtų, geriausia mums, yra blogiausia tau, kitaip nesugebu pateisinti mūsų elgesio, kitaip nesugebu matyti žalių medžių tavo delnuose ir besišypsančių vaikų, gatvėse kuriomis kažkada vaikščiojome abu.. Tik didelė smarvė, man vis primena, koks pašvinkias ir iškreiptas mano pasaulio suvokimas, tik mano protas man leidžia siekti tobulo gyvenimo po šia saule, puikiai suvokiant, kad jokia tobulybė neegzistuoja.

Besiklausant, savo paaugliškos muzikos, imu mąstyti apie tai, kad niekas nepasikeitė, be mano požiūrio įgalinimo, nieko naujo atrodo ir neįgijau, net jūra ošia taip pat, metai iš metų. O kažkada taip tikėjau, kad ji nustos ošti, kai tavęs nebeliks.
Negalima, pasitikėti tais, kurie žada nudažyti tavo gyvenimą dar nematytom spalvom. Nes geriau pagalvojus, tokių spalvų jau senai nebeliko, per trumpa beprasmį gyvenimą jūs tikrai matėte jau visas spalvas, o tų kurių nematėte nematė niekas ir juolab niekas nemokės jomis dažyti jūsų apgailėtinų gyvenimų. Viskas ką mes galime, tai suprasti, kad patys esame savo gyvenimo kalviai ir pagaliau imtis iniciatyvos, kad viskas būtų geriau. Kad viskas būtų kitaip.

Niekada nepasiduoti, štai kas mane varo į priekį. ATLEISK, AŠ TIK NORIU BŪTI LAIMINGAS, LAIMINGAS BE TAVĘS.

O kai imu galvoti, galvoti apie blogus dalykus, suprantu, kad yra tikras šūdas dėl to jog esu laimingas, laimingas tylėdamas, laimingas būdamas pagiežingas ir ironiškas, laimingas net tada, kai tu nesupranti, ar nenori suprasti. Mano laimė, tavo skausmas, tavo skausmas mano laimė. Keista būtybe jaučiuosi apie tai galvodamas, bet pastaruoju metu, man ima taip atrodyti, per ilgai ar per trumpai vis keliu sau klausimą, per jauni ar per seni, mes žaisti tokiu žaidimus, o gal tai jau nebežaidimai, gal tai jau galas. Kad ir kiek panašumų randame, kad ir kaip mylime, vis dažniau nekenčiame, už trūkumus. O tai jau ne laimė, tai jau panieka.
Mano kišeniniai dievukai, vis dažniau pasakoja, kad turėčiau būti svarbus, kažkam, ko dar nesutikau. Filmai man rodo, kaip sutikus savo gyvenimo meilę sustoją laikas, o tu man nerodai nieko. Tu tik sugebi man išlementi "AŠ DABAR NENORIU SU TAVIM KALBĖTIS" Ir taip diena iš dienos, mėnesis po mėnesio mes apgaudinėjame save. Nemanau, kad dar liko ko laukti, nemanau, kad reiktų tikėtis mūsų bendrų vaikų, namų ar ateities. Nes pastarosios dienos, manau mums parodė, kaip mums sunku gyventi kartu.
Nesuderinami dalykai dedasi mano galvoje. Ir žmonės smerkiantys mane tik vis labiau džiugina. Apskritai, imu darytis linkęs į proto ieškojimus, šiknoje. Nes galvoje, jį rasti pavyksta vis rečiau.

Kas jai aš nužudyčiau mūsų meilę, tiesiog čia, namuose, kur nėra nieko, kur niekada nieko ir nebuvo, tik kas rytą kita tu ir kas vakarą tas pats aš. Nežinau, kiek šūdo manyje susikaupė, pastarosiomis dienomis, bet kažkas rašant šitą beprasmybę verčią manę ašaroti, Bandant, suvokti, kodėl toks laimės kūdikis kaip aš turėtų ašaroti, kažkodėl užčiuopiu, depresijos užuomazgas. Gal todėl, kad aš įkalintas, įkalintas tavo ir tų kuriuos vadinu šeima gyvenimuose. O taip norėtųsi viską metus pabėgti. Bet ne, tam irgi reikia būti stipriu.

Aš neskaudinsiu nieko, nes noriu pamatyti, kada gi pagaliau išdrįsit skaudinti manę, nes kol kas atrodo, kad tik pats vienas galiu sau padaryti kažką blogo, o manę supanti liaudis, bijo manęs. Parodysiu jums koks esu silpnas vien tam, kad galėtumėt man įkasti nes pavargau būti tuo kuo nesu. Pavargau, kas ryt nubudes užsidėti naują veidą ir apgaudinėti visus, koks kietuolis prieš jus stovi. Nes kietumo dienos baigėsi, tenoriu nebūti laimingas dėl kitų nelaimių ir pats kentėti. Trokštu rašyti saciopatinius romanus ir dulkinti pigias kekšes iš Brazilijos. Nes jūs niekada nesuprasit, ką jaučia žmogus, gimes prieš savo valią.

Daugiau nebeieškosiu logikos, nes jos nėra ten kur sugebu ją surasti. Daugiau nebesišypsosiu gatvėje sutiktai žaviai merginai ir nedainuosiu dainų apie nelaimingą meilę. Nes visa tai tiesiog neturi jokios reikšmės mūsų menkuose gyvenimuose.

Laisvė - tai socialinis žmogaus aktyvumas, visuomenėje kur laimės matas nėra pinigai.......... Gelbėkitės kol galite bedieviai, nes Nojaus arkoje mums vietos tikrai neatsiras.

Vis dažniau klausiu savęs ko man trūksta, kad pagaliau galėčiau pradėti rašyti knygą. Imu manyti, kad man tiesiog trūksta idėjų ir gebėjimų ilgiau nei 5minutėms apsistoti prie vienos minties plėtojimo, neperšokant prie kitos. O šiaip gyvenu paprastai, bet ne prastai. Gyvenu įdomiai, be rutinos ir kas diena stengdamasis būti geresniu už tą koks buvau vakar. Kada palūšiu nežinau, tikiuosi niekada. Pasikeites gyvenimas ir jo ritmas vis dažniau iš mano galvos išneša liūdesį kažkur toli ir kai pakiles nuo loptopo nusišypsau pats sau suprantu, kad čia viskas kitaip ir čia aš laimingas toks, koks esu. O laimė skatina mums daryti beprotiškiausius dalykus ir supratus koks tai užburtas ratas, pasidaro gera. Labai gera. Laimė skatina mus būti bepročiais, bet tik tikras beprotis gali būti laimingu. Ir kai tame atsiduri, imi manyti, kad jau niekada iš to nebepabusi, deja, didžiam nusivylimui, beprotybė pagydoma. Tik toli gražu to nelaukiu, nė dienomis, nė  naktimis. Viskas ko trokštu visa širdimi, amžinai likti šioje laimės ir beprotybės rutinoje, tada gyvenimas būtų beprotiškai įdomus ir kupinas šviesių spalvų. LAbai gera suprasti, kad gyvenimas pilnas mažų dalykų ir tik mūsų daromi maži dalykai daro jį arba laimingą, arba nelaiminga, atsisakykite kelių blogų mažų dalykų ir tie kurie teikia laime teiks jos dar daugiau.

Kiek vienas žmogus gali būti laimingas, bet nė vienas niekada nebus laimingiausias. Labai svarbu, kad tai supratų tie, kurie mano, kad nėra dėl ko būti laimingais.

Atleiskit, kad šiandien aš kupinas pozityvumo gyvenimui, meilės sau ir jums. Gal būt tokių dienų, mano gyvenime vėl greitai nebeliks, o gal tokia bus visa mano vasarą. Tikiuosi atrasis  variantas, kiek daug galime pasiekti būdami kartu.

Gal kas nori su manim drauge nuveikti ką nors gero? :D

Baltos kojnės, pilki šeimyniniai triusikai su pilku drambliuku, žydri marškiniai. Taip aš atrodau, kai merdėju savo minčių agonijoje, agonijoje kuria bandau paaiškinti žiūrėjimu į viena tašką, bet deja tai mane nuvilia nes smegenyse atrodo jokių rimtų procesų nevyksta. Viskas vyksta tik aplink, gyvenime. Kamuojamas pagirių, negebėjau parodyti sau koks stiprus esu. Praskydau. Ir dvi valandos ražančiaus kurio negidėjau, matomai man įtakos nedarė. Ir dvi valandos žiūrėjimo į lubas, išbristi man nepadėjo. Taip pat kaip dvi valandos tavęs, manęs ar dar galai žino ko... Gyvenime vyksta kažkas keisto, vyksta šiandien ir šiandien viena iš tų dienų kai drąsiai galiu teigti, kad nesuprantu savęs, nesuprantu mūsų. Šiandien viena iš tų pragariškų dienų, kai mes pykstamės, tyliai, be isterijų, nieko nesakydami ir į klausima "kas yra?" atsakydami tiesiog nieko ar bumbėdami sau panosėse. Ir šiandien, aš klausiu, savęs kas nutiko... Įdomu ir kada tai nutiko ir kur. Mes tapome žmonėmis, kurie jau nebesidžiaugia naktiniais susitikimais kaip maži vaikai, mes nustojome mėgautis vienas kito kvapu, vienas kito trūkumais, privalumais. MES TIESIOG BEDIEVIAI. Atrodo išmetėme savo kišeninius dievukus, vien tam, kad dabar galėtume merdėti šioje minčių agonijoje...

Ilgesys, kamuoja naktimis, kamuoja taip, kad sunku kvėpuoti, miegoti, mąstyti. Tik dvi valandos lubų, kuriose viskas pažystama jau iki skausmo. Dvi valandos buvimo šalia, kai esi vienui vienas ir tik kažkeno kvėpavimas netoliese primena, kad ne, tu ne vienas, kol kas. Mes lyg pavarge keliautojai, bandatys pailsėti, viska paįvairinti įvairiausiomis nesamonėmis, bet ne, ir tai yra ne tai, kai mes manome, jog mums pavyko. O jei iš tiesų manau tavo galvoje gimė nušvitimas, kokį šūdą su manim veiki ir jei tiesa ką aš manau, tuomet aš didžiuojuosi tavimi ir nusiviliu savimi. 

Vakar bažnyčioje, norėjau tapti religingu, gal tuomet viskas būtų daug paprasčiau, vakar aš juokiausi, gėriau o šiandien man jau sunku. Melstis nebesinori, tai praėjo taip, kaip dingo ir ilgesys, savaime.Ir tik vakar supratau, kad žmogus kažkada buves toks svarbus mūsų gyvenimuose, mums jau nebekelia liūdnų emocijų, viskas kas mum beliko, tai tik džiaugsmas, kad jis buvo..

Nežinau spausti ašaras, ar rankas mano agelams sargamas, NES JIE MANES JAU NEBESAUGO. Nes jie pavargo būti išduoti, o aš pavargau juos apgaudinėti, žaisti jų dievą. Imu manyti, kad rimtas veidas, man tinka labiau, nei besišypsančio jaunuolio.

Naktis, graži, bet kai grožis tampa kančia, belieka laukti deinos, kuri sustojus laikui ateis dar labai ne greit, dar labai ne greit man bus px. 

Pavargau. Mielieji, bedieviai, aš pavargau.

Vasara ant nosies o aš vis dažniau imu jaustis pasiklydes savyje. Emocijos kažkokios nekontroliuojamos, didelis noras naikinti ir kaip bebūtų keista jokių gyvenimo prasmių ieškojimų. Tiesiog gyvenu ir imu vertinti tai, kas dabar man neduoda ramybės. O neduoda daug kas, neduodu ir pats sau su mintimis ar gyvenu gerai. Apie kitas problemas kalbėti esu ne linkes, nes manau, kad bijau sau tai ištarti garsiai. Bijau, kad ištarus suprasiu jog tai yra tikra problema, o po to jau gali baigtis taip, kaip kol kas dar nesu pasirenges viską baigti.

Pavasaris turėtų pradėti viską vėl ir vėl iš naujo, ruduo turėtų kažką užbaigti, taip jau primta mano mažame pasaulėlyje. Bet kaip ruduo nieko neužbaigė, taip pavasaris nieko nepradėjo. Iš dalies gerai, bet iš kitos pusės tai ima mane gazdinti. 

Depresija, apniunka mane vėl ir vėl iš naujo, kai tik bandau įrodyti sau, kad gyvenu gerai ir turiu viską ko man reikia. Atrodo, kad ji tai mano didžioji meilė kuri nenori manęs paleisti, bet jos meilė jau ima dusinti, ima skaudinti o ar išvis kada bandėte mylėti depresiją? Tai be galo skausmingas veiksmas, nes vos ji pajunta, kad ją  mylite ji jus atstumia, o kai jūs pasveikstate nuo tos meilės ji ima ir vėl jus aplanko. Jūs sakote ne, man tavęs nereikia, bet ji nepaleidžia jūsų tol, kol jūs vėl jos neysimylite. Ir taip mes su ja gyvename, vėl ir vėl išnaujo, keičiasi viskas, keičiasi žmonės, bet ji vis tokia pati - skausminga.

Vakarais bijau užmigti, nes suvokiu, kad ryte grėčiausiai teks pabusti ir vėl iš naujo žvelgti į viską. Viką, ką šitiek laiko kūriau nes maniau, kad tai mane padarys laiminga. Deja visa tai, manęs laimingu nedaro. Skaudu.

Tikrumą sunku suprasti. Kas tikra mūsų gyvenimuose mes nustatome tik po to, kai prisiliečiame prie to abiem rankomis keleta kartų. 

Aš netikras.

Ir vėl pavasaris, gaila kol kas jis tik širdyje ir galvoje. Kažkodėl šiemet jis man labai svarbus, bet vis labiau bandau suvokti kodėl. Idealizuojami pasauliai, kuriuose galbūt niekada taip ir nepabuvosiu sukelia man įvairiausius jausmus, imu svajoti ir vėl jausti pavasarinės depresijos nuotrupas. Nesuprantu kodėl visada taip sunkiai pergyvenu metų laikų pasikeitimus. Vėl keliu sau daugybe filosofinių klausimų, vėl kvaili išmislai ir mintys koks pasaulis galėtų būti geresnis.
Nepasiduok jis vis šaukia mane ir siek savo tikslo. Bet man imi trūkti valios ir ryžto jo siekti, pasinėrus į savianalizę lengviau taip pat nepasidaro. Ir ir ir ir. Žodžiai vėl ima užvaldyti protą, meilė širdį, skausmas visa mane. Skauda net kvėpuojant ir nieko nedarant, skauda tam, kad visi kurių nebėra žinotų kaip jų ilgiuosi, arba kaip būčiau norėjas juos pažinti.

Sunku buti pasimetusiam savyje, visiskas apatiskumas supanciam pasauliui, ir vis dazniau sau uzduodamas klausimas, ka as cia veikiu....
Nezinau kas tai, artejancio pavasario ytaka ar paveluoto ziemos depresija. Zinau tik tiek, kad esu beprotiskaj pavarges nuo viso to, ko negaliu paaiskinti. Ir mano siela kupina gedos, zmonems su kuriais elgiausi beprotiskai neteisingai...
Gal teisingiausia ir butu gauti peily y nugara uz visas savo padarytas klaidas. Manau tik tada nustociau jas daryti.....

Aš vis šėlioju laukdamas pavasarinio vėjo tavo plaukuose. Dvi savaitės svetur, davė man daugiau nei 20m čia kur esu. Ką jos man davė? Labai mažai, bet kartu viską.. Pirma aš supratau, kad vis dėl to aš atleidau savo mamai, atleidau už viską ir kad ilgiuosi jos labiau ir dažniau nei ji mano. Antra, aš turiu nepakartojama žmogų šalia, žmogų su kuriuo pasėmes tinklelį, kada nors eisiu gaudyti drugelių. Trečia, mano brangi tėvynė yra šūdas, nes čia gryžus jaučiuosi lyg gyvenčiau gūdžioje Rusijoje. Ketvirta, ta pat diena, kai diplomas bus sugniaužtas mano kumštyje aš keliauju iš čia net nesusimastydamas, pabandyti ką nors daryti čia.

Mano širdis beldžiasi į mano gerklę kupina nostalgijos, nostalgijos tam kas buvo taip gražu. Nostalgijos net pats nežinau kam.