Ir staiga vėl ruduo, užgriuvo šiandien, netikėtai, pakilus iš lovos 16,48h ir supratus, kad vėl pakiaulinau sau. Pakiaulinau mažai, bet ta maža kiaulystė sunakino visa mano gyvenimo džiaugsmą ir motyvacija tobulėti. Nes šiandien, nemačiau dangumi besiritančių debesų, o tik skaičiavau juos savo galvoje, nes šiandien užsimerkus nebuvo jos šypsenos ir apskritai ji buvo kažkur toli, atrodė lyg gyvename kas sau ir kad tai puikiausias variantas mums. Šokčiau nuo tilto, tranzuočiau į Egiptą, valgyčiau pusryčius Korėjoj ir vakariene Prancūzijoje, jei tik pagaliau pavyktų nugalėti, ta maža sveiko proto dalelią likusia manyje.

Vėl trūksta meilės, bendravimo, šilumos, užuojautos, lūpų. Dažniausiai trūksta jų, nes kai žmogus prispaudžia savo lūpas prie kitų, smegenyse, vyksta cheminės reakcijos, kurios verčia mus pamiršti liūdesį, pamiršti viską, net sveiką protą. O ir šeip, kuo mažiau juo turėsiu, tuo geriau gyvensiu manau.

Lengvų pinigų nebūna, sunkūs man per sunkūs ir šeip man atrodo, kad mano gyvenimas vėl nebeturi jokios prasmės, pavargau, tik nežinau dėl ko. Kartais nenoriu pabusti, kaip nenorėjau šiandien, kaip nenorėsiu ir rytoj, nes tas beprasmis laiko švaistymas mane slegia, o prasmingai naudoti jo, kartais tiesiog nepavyksta. Ir jei atvirai tikrai nesu tikras, kad kada nors pavyko. Norėčiau apkabinti, bet ką, bet labiausiai savo mama.

Ar žinot, kaip sunku, yra mokytis, apie tai, kaip ugdyti laimingas šeimas, kokius principus joms taikyti ir kokias vertybes joms skiepinti ir visa laiką galvoti, apie savo šeimą, šeimą kurios kaip ir nėra, imi mastyti, ar tikrai buvo, ar tai tik dar vienas sapnas, nes jei ir buvo, tai labai trumpai. Nes tai, ką tu nors ir trumpai vadinai šeimą, dabar laiko tave našta, skirtingose pasaulio vietose, be jokių bendrų interesų. Vėl pinigų? Kiek? Bendravimas su šeimos nariais pasirodo turėtų būti kitoks, gaila, kad nė vienam iš jų niekas nepapasakojo to, ką dabar pasakoja man , kai buvo laikas.

Gaila, kad žmonės gali būti tokie žiaurūs, gaila, kad negaliu, priglausti visų pasaulyje besibastančių šunų ir kad, prarandu žmogiškumą, nes imu nesuprasti, kam aš funkcionuoju, šiame mažame pasaulėlyje. Tikiuosi, kad paralelinėse visatose man sekasi kur kas geriau. Tikiuosi, kad ten aš nesielgiu taip, kaip čia nenoriu elgtis.

Besistengdamas suprasti savo gyvenimą, keliauju dar neatrastais takais. Tik bomžų šešėliai, karts nuo karto priverčia mane sustoti ir susimastyti, kad turėčiau kažkam padėkoti, už tai, kad toks nesu. Saulės šviesos nusšviestas tavo veidas, dažnai aplanko mane naktimis, tada tikriausiai ir pabundu šlapioje nuo prakaito lovoje. Begalo norėčiau pasiekti, ką nors didingo, gal todėl ir pasirinkau sportą, tiesiog protiškas atsilikėlis ir taip nelabai jaučiuosi, o fizižkai iš savęs galėčiau išspausti labai daug manau.

Darau nesamones, pykstu už orą, atsiprašinėju už tai, kad pykstu ir myliu, kaip dar niekad nemylėjau. Šis ruduo, kažkoks, keistas. Kiek vienas krintantis lapas, man rėždavosi labai giliai į širdį ir kokius tris mėnesius metuose aš visada būdavau - neįgalus. Atrodo viskas pasikeitė, ruoduo mielas, o gal miela tik tu, bet tavo mielumas man daro rudenį mielu.

Sienose nupaišyti veidai, man visada primins mano Prancūzija. Depresanto laiškai visada primins Vokietiją, o tave mano saule man visada primins dangus. O dar kai pagalvoju, jog jau toj pradėsiu užuosti kalėdas. Kažkaip visada pradedu užuosti jas anksti, o kol jos ateina man jos ir atsibosti spėja. Bet vistiek noriu jas užuosti, puošti su tavim kalėdinę elgutę ir kartoti tau, jog tu esi mano kalėdos, tada belaukiant kalėdų senelio mylėtis, apsitaisius tik kalėdinėmis kepuraitėmis.

Dieve, kaip aš pasiilgau sniego ir kaip nesenai ištikrų atrodo jis buvo. Kuo toliau, tuo labiau imu tikėti, kad laikas teka vis grėčiau, žinau tik tai, kad kai ims tekėti žaibiškai, tai reikš tik vieną - baigėsi mano gražiausi gyvenimo metai. Naiviai tikiuosi, kad likusius metus man gražius darysi tu. Ar tekėsi už manę?

Kaip visada sėduosi čia apimtas neigiamų emocijų gausos. Vis dažniau man atrodo, kad klystu, klystu visur tiek savo buitiniame gyvenime, tiek klystu klaidose. Nejautra, kuria užsiauginau per ilga laiko tarpą, neleidžia man liūdėti, depresuoti. Bet ji taip pat turi trūkumą, ji verčia manę pykti. Ir po velnių aš pykstu.
Pirmiausiai pyktis ant savęs, dažnai pasirodantis reiškinys, žudanti jo galia ta, kad niekada nežinau nė už ką, nė iš kur. Jis išlenda, pačiose netikėčiausiose gyvenimo situacijose.
Tampu paranoidine asmenybe, man vis dažniau atrodo, kad visi nori mane apgauti, prigauti, įskaudinti, sužaloti iš vidaus. Viso to pasėkmė, vis dažniau įsijungiantis pochuizmas ir dar didesnė nejautra aplinkiniam pasauliui.

Jaučiu, kaip jūs imate pavargti nuo manęs, na ir tebūnie, nes jūs man reikalingi tiek pat, kiek šuniui penkta koja, gal tai kiek drąstiški žodžiai, bet jie teisingi. Jie turi būti teisingi.

Imu po truputėlį griauti savo svajonių pasaulėlį. Į realybe stengiuosi gryžti kiek įmanydamas dažniau. Ambicijos yra labai didelės, bet ar pasiekiamos parodys tik laikas.....

- eik pasiduok su savo kadrais. ( Iš asmeninių, nemeilės arcgyvų) Verčia susimastyti, kad kažkur jau padaryta klaida. O ar verta ją taisyti, aš tikrai nebežinau. Nes vėl ruduo ir mane vėl visa tai erzina, vargina ir verčia pykti.

Antra pykčio stadija, pyktis meilės obijektui.
Čia tai pogi pasireiškia, mano paranoidinis sidromas. Jaučiu, kad gali mane sužeisti ir stengiuosi kiek įmanydamas, užkirsti tam kelią. Tu manai, kad erzinies, o aš manau, kad su tokiais pasierzinimais tu galėtum mane įskaudinti, todėl skauda pačiai. Nes kaip jau senai aišku, pajutes grėsme aš ginuosi. "Nesičiustinsiu, nes neatvarys vienas kadras" BLET. Nužudė, nx, aš kas, tavo geriausia draugė? ar tavo vaikinas kuriam tu pasakojiesi, apie savo kadrus prieš kuriuos nori atrodyti gražiai. Žudikė krč.
Kažkur pasamonėje, instinktyviai kartais noriu, kad paslystum, nežinau kodėl. Gal vien tam, kad galėčiau sulyginti tave su žeme išreikšdamas savo nepasitenkinimą.

O sunkiausia, manyti, kad tau meluoja, bet nežinoti ar tikrai. Sunku tokiose situacijose primti racionalius sprendimus, sunku matyti tikrajį pasaulį. Ir dar, tiesiogiai apsunkina mano nora gryžti į realybę, nes kai taip būna vėl neriu į savo svajonių pasaulį. O tai suvokiant ir ateina suvokimas, kad gali drąsiai manimi manipuliuoti. Vėl baimė, vėl paranoidinis pabudimas. O kas jai visa tai pagrysta? Iškeltas sau filosofinis klausimas. Tada ramiai su cz rankose, permeti viską, visus melus, sms slėpimus ir t.t Ir sudvejoji dar labiau.... Ir vėl apima pyktis, pyktis ant savęs, kaip aš sugebu atsidurti tokiose situacijose, tokiuose dvejojimuose. Tai veda mane iš proto, laiko klausimas, kada išves.

Jaučiuosi freakas, ką tik supratau, kad man daug lengviau gyventi kai manęs nesiilgi, kai ant manęs pyksta. nes tada aš tiesiog atsiriboju, nuo visko. Tavęs, savęs ir visko visko aplink. Šiandien kalbėjau su protingais žmonėmis, diskutavome apie meilės iskiriamus dopomino kiekius, apie smegenų žievės susilpnėjima tuo metu ir daug neracionalių veikmų. "Negalima mylėti tikintis, pakeisti parnterį, nes to niekada nebus" visada tai žinojau, bet kažkaip privertė susimastyti, kad vis dažniau netinku koks esu. Vis dažniau girdžiu priekaištų ir tokių žodelių kaip "Kiaulė,Šlyktynė,Debilas ir t.t" Ar skaudu? Ne, bet rėžiasi į pasamonią, o ten viskas palieka sava atspaudą pasirodo. Todėl matyt kartais net pats nežinodamas už ką supykstu, įžeidžiu, ar įskaudinu.

Jei visi žmonės žinotų viską apie save ir apie mumyse vykstančias chemines reakcijas, hormonų audras, būtų išvengta milijonai bereikalingų ginčų. "Brangioji suprask, kad manyje tiesiog padaugėjo fizeterapino kiekis, dėl to pasielgiau taip. -Taip brangusis suprantu" Ir tuo užsibaigtų 90procentų barnių. perfect world žodžiu.

Vis dažniau pagaunu save liūdintį ketvirtadieniais, nors visa savaite trokštu gryžti namo, ten gryžias suprantu, kad niekas nepasikeitė, viskas taip pat. Manau pavargau. Išvargino visa ta meilės pilna vasara, išvarginau ir pats save. Pavargau nuo įtarinėjimų " Kodėl tau reikia sukti į kairę" ir atrodo esu negirdimas kai sakau, kad nereikia. Viskas gražu, kai žvelgi vienu kampu, bet kai žiūri kitu viskas keista. Vis dažniau vėl imu galvoti, kad tau dar bėgt lėkt skriet, o aš tiesiog pasenau anksčiau laiko. Tipinis vyras, su alum prie tv, sūnus zujantis ratais aplink ir t.t vis dažniau apie tai galvoju. Tarp kitko, nesenai skaičiau, kad vyrai imantys anksti galvoti apie vaikus, jauni miršta. Tai kažkas panašaus į intuicija, jie siekia patenkinti biologinį poreikį palikti kažka po savęs. Jei atvirai, šiek tiek gazdina tokia literatūra.

Nukrypau, bet deja pats nežinau nuo ko. Skirtingų pasaulių skirtingi kvapai, naktimis uostau nuostabiausias geles, o dienomis esu pasmerktas gyventi su smarve, nes pūnu iš vidaus. Žinau, kad prarasiu viską, ir atrodo nedarau nieko, kad kažką išsaugočiau. Nežinau kodėl taip yra, bet kovoti su pačiu savimi man atrodo sunkiausia užduotis, gal net neyveikiama. Valios štai ko man trūksta, bet turiu valią nuleisti rankas, nusišypsoti gatvėje sutiktai moteriai, patogiai įsitaisyti. Grėčiausiai ėmiau nemylėti savęs. Atleidžiu pats sau. Amen.

Ruduo, su griausmu vėl atėjo širdin, Pasimetimas vedantis mane iš proto ir nerimas, laukimas. Norisi staugti kai visa tai vėl ir vėl persipina manyje, vėl liūdnos dainos ir ta pati monotoniška rutina. Nejau toks sušiktas žmogus esu, kad esu privesrstas taip gyventi, nesijaučiu dėkingas niekam ir už nieka, nesijaučiu laimingas darydamas tai ką darau ir viskam stoti į savas vėžias manau, kad prireiks nemažai laiko.

Gėda pačiam prieš savę, kad taip verkšlenu.

Miegas po truputį ima spengti mano ausyse, galvoje, akyse, rankose ir net kojose. Bemieges naktys, priklyde sapnai, viskas daug daug kartų ratu. Ir vis mažiau prasmės ten, vis daugiau jos čia, ten iš kur nesugebu ištrūkti, ten kur gatvės nusidažiusios juodai baltais akvareliniais dažais, kur pasaulis kupinas vien skausmo ir ant stalo tebevėsta senai išgertos arbatos puodelis.
Dangus sako, kad šianakt lijo meteoritais, o aš visiškai pamiršes savo džiaugsmus, sėdėjau su senai pamirštu žmogumi, baltu džemperiu, lauke ir net nepasivarginau užversti galvos į dangų, ten kur ilsisi mano žvaigždūnai, kažkada taip sėdėja su manim, su cigaretėmis ir beabėjo su savimi.

Vėl sužadintos pabėgimo svajonės, viska mesti ir bėgti, nesvarbu kur, svarbu, kad tai būtų nauja ir tai matant apimtų euforija, kokia apima pakilus iš lovos po sunkios traumos ar ligos, kai pašalinių akys patampa juodos iš džiaugsmo ir mes tyliai savimi didžiuojamės.

Ne, tai ne apie mane, ne apie tave, tai paprasčiausiai apie mus, ir aš tenoriu suprasti, kaip pakeisti pasaulį nepakeičiant tavęs ar savęs. Tik noriu sėdėti savo vyšninia taboka kvepenčiame balkone ir stebėti visus tuos liūliuojančius medžius.

Kartais viskas keičiasi, šiandien eilė man.

Turiu taip parašyti, nes man liepė. Yra tokia viena, kuri trumpina mano gyvenimą, neleidžia naktimis miegoti ir verčia daryti beprotybes. O jei atvirai pastaruoju metu darau nuostabius dalykus prieš savo valią :) 

Laimingi tie kurie bent karta per metus pamato saulėtekį, imu tikėti, kad mes tapome laimingesni. 

Žiūrėti nerekomenduoju, kokybė prasta. Bet tiesiog, atsiminimui. 

Saulėtekio belaukiant.

P.s 5,30h 

maždaug.

O gyvena jis, kaip kada.
Kaupiama gyvenimo patirtis, vis labiau ima skaudinti ne tik mane, bet ir aplinkinius. O gyvena jis, kaip kada.

Vakarais, basomis, lydimi pilnaties, griaustinio ir pono žaibo, blygzinčio mums virš galvų, mes einame siauromis miesto gatvelėmis. Nežinau ko mes ieškome, bet manau, jog drauge, susikibia už rankų ir braidydami, po ką tik susikaupusias šiltas balas, mes tiesiog ieškome vienas kito. Atrodo atrandame. Vėl iš naujo, imame vienas kita mylėti ir sužadiname mumyse tūnančia, vėjavaikišką aistra. O gyvena jis, kaip kada.

Vėliau, gryžia mes žiūrime filmus ir išlaisviname savo aistra, kartais tai būna tiesiog beprotiška. Mes dainuojame vienas kitam meilės dainas, kurios tiesiog neturi žodžių, jos ir negali jų turėti. Nes tokių dainų, neišgirsi, kasmetiniame karklės festivalyje. Kartais man atrodo, kad viskas pasaulyje per daug sudėtinga.....

Vėliau seka, vyšninė taboka, su Atika balkone, paslapčiomis. Ir tada aš pamirštu, koks kiaulė galiu būti, paskestu bekraštėje jausmų jūroje, tol kol imu ir prisimenu jį. Sėdžiu, žiūriu per langą ir laukiu kol jis gryž, o suvokiant, kad to niekada nebus ir jai užmigus, ar bent jau man manant, kad ji miega. Tyliai verkiu, krentančios ašaros, sudrėkina jos pagalve ir it koks nusikaltėlis padares nusikaltima, aš lekiu į savo lovos puse. Su mintim, kad beproto jo pasiilgau. Liūdna, kad per mažai su juo bendravau ir kad, tiek mažai kartų pastaruoju metu jį apkabinau.

Dėl to karts nuo karto, gryžtu prie minčių, kad beprotiškai noriu pas jį. Aš nežinau kur jis, bet jaučiu, kad netoliese. Tas jausmas žudo, nes aš negaliu jo pamatyti. Negaliu paklausti, kaip jam sekasi. Ir jo gražiai senstelėjas veidas, man nepapasakoja, gausybės dalykų, apie kuriuos aš nė velnio neišmanau.

Pasiimk mane ten kur tu, kad kartu mes galėtume joms nupiešti dangų.


O jos, dažnai būna labai liūdnos, viena dėl to, kad tavęs nebėra, o kita, nes aš kartais pamirštu, kaip stipriai ji man reikalinga. Kartais aš bandau jas pralinksminti, bet begalo sunku tai padaryti, kai norisi tiesiog pasileisti ir kristi. Norėčiau būti tarsi Ikaras. Pakilti paskutiniam savo gyvenimo skrydžiui ir sudegus sparnus, kristi...
Niekada nemėgau daugelio dalykų, už kuriuos dabar galėčiau padaryti, labai daug.

Gulėdamas lovoje, atsukes jai nugara, negaliu užmigti. O atsisukti negaliu, nes nenoriu, daryti dar vieno nusikaltimo savo ašaromis. Todėl tylomis, slenku iš kambario ir dėstau savo mintis, palengva, po viena, y vieta. Dantyse sukandias cigaretę, akyse džiovindamas ašaras.

Mano sapnai nustojo manę lankyti. Imu manyti, kad jie siekia mano beprotybės.


Klausydamasis Atikos, vis dažniau vėl ir vėl užsimanau gitaros. Gitaros su istorija.

Vaikas, kuris neverkė.

Karta gimė vaikas, vaikas kuris neverkė. Neverkė jis niekada, ar bent jau niekas nematė jo verkenčio. Bet laimingas jis toli gražu nebuvo. Jis mėgdavo naktimis sėdėti ant azbestinio stogo ir savo pavargusiu veidu skaičiuoti žvaigždes, jis tikėjo, kad suskaičiavus visas žvaigždes jis pats taps viena iš jų. Puikiai suvogdamas, kaip tai neymanoma, jis vistiek stengėsi, nes nebeturėjo, ką prarasti.

-Tik tas kuris neturi, ką prarasti, gali būti begalo stiprus.

Dažnai sakydavo jis pats sau. Ir deja, jis jau buvo pasiryžes tapti stiprus. Motina alchoholikė kažkur vakaruose, tėvas susirades naują kumpių šeimą. O visi jam artimi, kuriuos jis tikrai tebemyli, jau tape žvaigždėmis kurias jis taip įnirtingai bando suskaičiuoti. 

Keleta kartų gyvenime vaikas bandė verkti, kad nesijautų toks frykas. Pats įsimintiniausias kartas buvo tada, kai jis išsiskyrė su savo didžiają meile. Jis rado ant jos užlipusį godzilą, jie šoko tango atsigule. Iš to vaiko išsiveržias pyktis sumalė godzilai veida taip, kad ten kur turėjo būti jo veidas liko tik tysantys mėzgaliai. Jai jis nepasakė nieko, tiesiog išėjo, išvažiavo. 

Jis gulėdavo lovoj, o vienitelis jo kėlimasis iš jos buvo parūkymas. Jis keikė save, kad buvo toks durnas ir ja tikėjo. Jis neapkentė viso pasaulio. Po keletos savaičių depresijos lovoje, jis panoro būti savižudžiu. Ir rašydamas atsisveikinimo laiška, visiškai nieko bendro su juo neturintiems žmonėms jis bandė verkti. Bandė visais įmanomais būdais, bet deja jam nieko nesigavo. 

Jis nenorėjo siūsti kažkokiems žmonėms nenuoširdaus laiško, todėl jis jį sudegino. 

Išvijus visas savižudybės mintis iš galvos, jam nepasidarė nė kiek lengviau, jis tik suprato, jog dar nelaikas, jam tapti žvaigžde. Bet jis davė sau tvirta pažadą: 

-Kai mano skrusotu nuriedės pirmoji ašara, aš keliausiu į žvaigždes. 

Vėl imu priminti sau svajones apie angelų miestą, tik dabar jos šiek tiek kitokios. Nebetraukia palaidas gyvenimo būdas. Kažkodėl nustojau didčiuotis savo gabumais skaudinti kitus žmonis ir jei atvirai pavargau būti be jos. O ji šiandien buvo nepaprastai miela, gal dėl to, kad visa naktį verkė dėl mano pižoniškumo ir savo neatsakigumo. O gal tiesiog todėl, kad imame vienas kita suprasti.

Niekada nenorėjau rimtai įpareigojančių santykių, o dabar kai pagalvoju apie dabartinius, jie puikūs. Nejaučiu jokių įpareigojimų, bet eiti šunkeliais bei daryti nesamones net pačiam nesinori.

Dar negirdėjau to, ką labiausiai noriu išgirsti, nenusisekes mėginimas iškeliauti y rokus vis dar liūdina.

Mintys skraido padebesiais, lengvai nusėsdamos ant jų. Noriu noriu noriu amžinai matyti ta šypsena. Noriu, kad jos akys visada būtų tokios laimingos. Ir norėčiau, kad nebūtų buve daug jų prieš ja, grėčiausiai viskas būtų paprasčiau, nes tai man būtų didžiausia tobulybė.

Didžiuojuosi savo angelais sargais, nenuleiskit rankų ir jūs atvesit manę į protą.

Ech, kad suprasčiau jog man vis dar reikalinga vientavė pakanka vos kelių sekundžių jos. Ji apglėbia mane, lyžteli ir ima laižyti taip, kad man nuo veido tysta vien vienatvės seilės. O jei apskritai nieko nėra tobulesnio už puikiai vykstantį mano socialinį degradavimą.

Jis tvirtai stovėjo ant dviejų kojų, tik ironija tame, kad jis tų kojų neturėjo. Viskas, kas iš jo liko, tai tik jo seni, parūdija ir dūlėjantys protezai daržinėje kaime. Gili žaizda mūsų širdyse, ašaros kuriomis jį apraudojame kasnakt.
Ir atrodo, kad tai jau niekada nesibaigs, atrodo, kad nebeliko kelio į laime, vieno žmogaus netektis užkerta kelius į naujus pasaulius. Liūdna, kartais labiau dėl egoistinių priežasčių. Dažnai naktimis dėl to savimi šlyksčiuosi, bet jam jau nebesvarbu, jis tik guli ten, kur ilsisi jo draugas, uošvienė ir dar yra paliktos trys vietos. Jo nebėra, sunkiausia tai ištarti garsiai, nes tik tada suvoki kas nutiko. Žinau, kad verkšlenu, žinau, kad nevalia. Bet kartais tiesiog taip jau nutinka, kad gyvenimas ima ir iškrečia kvailyste. Nes niekada nežinai, kas tavęs laukia už kampo.

Ir jau nebebus tų vakarų terasoje pas mamą, nebebus maudynių naktį ir nebebus nieko. Nes be jo, mano vieta čia. Nes be jo, man reikia užaugti, nes tai jis buvo mano tikrasis tėvas. Kažkada kažkam sakiau jog turiu du tėvus, bet tik šio netekus supratau, kad turėjau tris ir šis buvo pats tėviškiausias.

Pamenu, kaip jis keldavo mane eiti į darželį, o aš ant jo pykdavau ir sakydavau " Tu man niekas, neturi teisės manes kelti" Buvau toks šlykštus vaikas. Pamenu, kai jam reikėjo mano pagalbos, sakiau " Iškišk per durų plyšį 5lt tai padėsiu". Ir dar daug visokių šlyksčių dalykų esu pridares. O dabar, jei rašyčiau ant balto popieriaus lapo, visos raidės susilietų nuo skruostais riedančių ašarų.

Sunku suprasti, kad nebėra to, kas tau buvo pusė pasaulio.

Shit happens

Mirkt, mirkt ir tyliai mintyse sakau pakaks, einu parūkyt, su didžiausia viltimi, kad parėjus bus geriau.

Ir pasidaro geriau. Šiandien viskas prasidėjo kitaip, atrodo jau susitaikiau su savo fiziniu skausmu ir jis net ėmė man patikti, jis tarsi primena man, kaip gyvenime viskas trapu ir kad šis sumautas kūnas lengvai pažeidžiamas. Kad negaliu kišti į save viso šūdo kurį kišu. Dar atrodo šiandien susitaikiau ir su tuo, kad gyvenu tuščiai pilname pasaulyje, nes man galvoje niekas nebekovoja, niekas nebenori ištrūkti, o mano laisvė atrodo pasiekta. Nėra didesnio gėrio už tą, kurį sukuria mūsų blogybės. Mano širdis vėl ima plakti lėčiau, o jei tiksliau pasakius ima plakti normaliai. Nebesuprantu, kas dedas tik žinau, kad man jau nebesvarbu. Meilės perteklius ir nebeturėjimas ko siekti, štai kas mane žudo ištikrūjų. Ne mano dainos, mano kalonėlėse, karts nuo karto ant žemės krentantis telefonas ir melas, kad man viskas gerai, primena koks pasidariau nerangus.

Jis niekada nenorėjo pasiduodi, atrodo visą amžinybę bandė visiems įrodyti koks yra nepaprastas. O kai atrodo visi ėmė juo tikėti jis ėmė ir palūžo. Šaukdamas rėkdamas, jis yrėsi per gyvenimą jau nieko nebesitikėdamas iš tų, ką laikė savo angelais sargais.


Ir iš kur mumyse priviso šitiek pižoniškumo. Atgulus vakarais svarstoma, koki būtų rytai be mūsų. Galvoje vis sukasi H.Hesės savižudžio apibrėžimas. Ir toks šūdas dedasi kai pagalvoji, kad pasak to autoriaus, kaip ir esu savižudis.

Esu girdėjas, kad jei labai įtikėsi į mirtį imsi ir numirsi. Todėl ėmiau bijoti ir manyti, kad reikia nustoti apgaudinėti save. Nes čia juk niekas nenorėjo mirti.

P.s Genialiausios mintys gimsta tolete, gaila neturiu loptopo, nes pastebėjau, kad ėmiau ten gyventi.

Jaučiuosi įtartinai gerai, keisti dalykai dedasi gyvenime, tik gaila jog apie juos negaliu niekam pasipasakoti. Būtų neabejotinai daug problemų. Arba mažiau problemų, kaip ankstesnė patirtis parodė, nesprendžiamos problemos išsisprendžia pačios. Pradėjau miegoti po 16 valandų per parą, ant nosies kybo egzai, bet man taip px, man jau vasara, nuo penktadienio bus vasarų vasarą. Įprasminant tai, aš rasiu laiko sau, pabūti pačiam su savimi.

Aš pasižadėjau sau pamiršti viską viską kas buvo ir nuo to lemtingojo penktadienio žengti tik į priekį, ne atgal. Ir mane tai skatina dainos, jau senai pamirštos ir vėl atrastos. Ble jei galėčiau tai apsiverkčiau, daina, kurioje suelpa tiek manęs kiek tu niekada dar ir neturėjai. Didžioji asmeninė krizė pergyventa vien dainos pagalba kai susimastai. Ir jei nepasidalinčiau visuo tuo su niekuo man būtų begalo sunku, graudu.

http://findmp3s.com/song/970649/p3_tik_i_prieki_mp3.html

Ir visa tai turi tiek prasmės kiek daugiau niekada nebeturėjau. Privalau pasimėgauti praeitimi kiek dar pats sau leidžiau, nes ateitis jau ne už kalnų mielieji.

O mano meilė kitokia, supratus tai jaučiuosi neįtikėtinai gerai. Manes nejaudina tavo ašaros, aš nejaučiu kaltės už tau sukeltas blogas emocijas, aš dar didesnis antžmogis nei buvau iki šiol, bet tai nereikškia, kad nieko tau nejaučiu. Nes jaučiu atrodo daug.... Žinau kad sunku, kai aš neatsiprašinėju, sunku kai skaudinu. Imu bijoti savęs, nes tavo ašaros man kėlė šypsena. Nesigailėti, vienas svarbiausių mano prioritetų mano naujame pasaulyje, aš turiu tapti toks pižonas kokio dar niekas nematė. Ir aš nemelavau, sakydamas, kad plaukų aš nesikirpsiu, nes nesikirpsiu jų vien tam, kad iškreikšti savo anarchija tavo taisyklėms.

Vasara ant nosies, su lyg ja, vėl gryšta mano paauglystė. Nerūpestingos dienos, nuostabios naktys, meilė, pochuizmas ir viskas kas daro mane tokiu, kokiu noriu būti. Kai kurie dalykai visiškai nesuderinami, bet aš žinau, kad kažkokiais būdais visada sugebu tai suderinti. Beliko viena sumauta savaitė ir aš išlaisvinsiu save. Bijau tik to, kad tau tikrai nepatiks tai, ką tu pamatysi. Bet, jei aš nepatinku koks esu, tuomet aš ne tau.

Aš lyg rojaus paukštė, ryjanti savo sparnus, kad mano siela būtų laisva. Niekada nepamiršiu, to, kas nenorėjo būti užmirštas.

Paauglystės įprasminimas:

Lietaus belaukiant apima keistos emocijos. Utopiško pasaulio sukurta vizija, negali būti įgyvendinama kai pagalvoji, nes tai gi tik utopija. Aš negaliu pakeisti savęs, tiesiog nemoku. Bet pradėjau bandyti, socialinio atsiskyrėlio vaidmuo darosi vis įdomesnis. Tereikia nusipirkti wowa pusei metų ir tai bus antras žingsnis, bėgant nuo to, ko nesugebu įprasminti savo gyvenime. Kai kalbėti darosi per sunku imu tikėti, kad mano ignoravimas ne taip skaudina žmones. Ir jei atvirai, čia niekas ir neturi kentėti. Patys turime atsakyti už savo veiksmus, lengviausi atsakymai tie, kurie ištariami su šypsena veide. Bet kokio mėšlo aš nuolat postringauju, apie tai, kas man pačiam visiškai neįdomu.

Eksperimentai pradėti, su pačiu savimi, su savo gyvenimu. O kas iš to išeis? Savaime suprantama, nieko. Tai man paprasčiausiai atsibos, kaip atsibosta viskas, kaip atsibodo gyventi. Žinau, tu to nesuprasi, manysi, kad meluoju, ar kad tiesiog apgaudinėju save. Užsimerkes matau tavo šypsena, ta šypsena, apie kuria dabar rašant man akyse kaupiasi ašaros. Žinau, kad dabar nesišypsai, bet noriu, kad nesureikšmintum visko taip, noriu, kad gyventum. Be manęs. Aš tik našta tavo gyvenime, taip kaip našta ir savajame. Nenoriu, kad neštum mano naštą. Žinau, kad ir kaip nuoširdžiai stengsiuosi tai paaiškinti, tai vistiek nebus protinga, nes ko gero, konkrečiai ir pats nieko nesuprantu, nė ką darau, nė kodėl. Tikriausiai tai egoizmas, mano didelis, laisvės pasiilgęs egoizmas. Nebediktuoju taisyklių, dabar jas diktuoja jis.

Plaučius pripildžius dūmų, pasidaro lengviau, suvokiant, kad gyvenimas vėl sutrumpėjo. Sakoma, kad jei iš karto, cigarete po cigaretės surūkytum be pertraukų visą pakelį, mirtum. Nes tai būtų, mirtina nikotino dozė organizmui. Įdomu, ar tai išbandyta praktiškai, ar įrodyta tik teoriškai. Toks eksperimentas atrodo visai įdomus.

Grėčiausiai susipykau su protu, jei man į galvą lenda tokios mintys. Vienatvė apglėbia mano pečius, ji sušildo manę, vis labiau ir labiau. Aš šypsausi jai, kai tuo tarpu, kitiems nusišypsojus norisi staugti, už tai, kad visą laiką esu priverstas dėvėti kaukes. Ir aš nesu, toks koks esu. Tiesiog jei neprimesiu to ką primetu, gyvenimas bus ne tik, kad neįdomus, bet dar ir labai tuščias. Didžiausia kančia, vienatvė. Bet aš vienišas taip dažnai, kad kančia man tapote jūs.

Kiek dar naktų turės praeiti pro šalį kol aš išmoksiu įprasminti tai ką darau. Pasimetimas gyvenime man darosi nebesvetimas, o įprastas. Nerandu, savirealizacijos prasmės. Nesinori imtis nieko, kas verstų mane jaustis geriau. Tu kažkur, ne čia, ne su manimi. Ir it tolimas veidas, šmėsčioji mano gyvenime kartas nuo karto, dažniausiai reguliariom savaitės dienom. Pavargau nuo monotonijos. Nenoriu tavęs skaudinti, nenoriu griauti viso to, ką statom, bet darosi sunku, užmerktomis akimis gyventi. Visi tie prabudimai, pasireiškia vis dažniau ir kaip mažas vaikas, tada svajoju, apie beribio pasaulio teikiamus malonumus. Lietuviškas popsas mane nuneša ten kur bijau nusivesti tavę, jis mane nuneša į tau dar nepažystamas erdves o man į pamirštas platybes, platybes kurios kas naktį man rodosi vis dažniau ir kviečia mane sugrįžti.

Liūdna, kai mokaisi visokias Egzicentalizmo teorijas ir suvoki, kad gali būti laimingas tik tada, kai suprasi, kad gyvenimas baigsis, bet tu vistiek privalai stengtis nugyventi jį kuo turiningiau. Jaučiuosi nesubrendes, nes man tai atrodo taip kvaila. Stengtis dėl to, ko taip ir nesuspėsi įgalinti. Nėra jokios prasmės. Hitleris sakė " Jei aš ir pralaimėsiu, istorija mane atsimins dar labai ilgai" Ir jei atvirai, man pavydas bamba graužia, nes jį tikrai atsimena, o mane pamirš. Kartais mano didybės manija, neleidžia man ramiai gyventi. Bet savianalizės būdu suprantu, kaip aš stengiuosi nebūti pamirštas. Ir tai yra būtent tai, kuo mane kaltina, daugelis veidų. Bet aš ne kalė, aš tik stengiuosi, įstrigti jūsų širdyse, tam, kad galėčiau egzistuoti.

Pastaruosius, kokius jau tris ar keturis mėnesius, nebeystrigau pas nieką. Ir pastebėjau, jog imu jaustis blogai dėl to. Dažnai pagalvoju kaip joms sekasi, ką jos veikia. Kartais jas panervinu, savo sms'ais. Beprasmiais, bet  taip užsitikrindamas vieta, bent jau jų galvose. Nes taip, aš žinau, kad nebūsiu pamirštas.

Iš neturėjimo ką veikti, per paskaitas rašau veikala, apie gera seksa. Gero sekso principai, ir t.t Nemanau, kad labai svarbu ką aš ten dėstau. Bet įdomu tai, kad ėmesis tokio dalyko, suvokiu, kad visas tas sukrautas patirties kraitis gyvenime toks beprasmiškas, tai tarsi nereikalinga našta ant mano pečių. Ir kokia prasmė, kažką daryti, jei vėliau tai yra pasmerkta tapti našta. O našta tampa viskas, mes mokomės, skaitome,domimės. Bet daugumos iš tų dalykų gyvenimo praktikoje taip ir neystengemia pritaikyti. Tada kaip žvėrys imame siekti laimės, bet kokiais įmanomais būdais. Padares tokias išvadas, nutariau, kad daugiau nebesieksiu laimės. Darysiu, viską, kad būčiau kuo nelaimingesnis. Įdomu, kaip stipriai galiu būti adekvatus. Toks savęs analizavimas, vėlgi neturi jokios prasmės ir tai vistiek taps man savotiška našta, bet tai bent jau įdomu.

Apskritai gyvenimas, man kiek pastebėjau tik žaidimas. Žaidžiu su juo, kol pasieksiu Game Over funkcija. Ir kuo toliau, tuo labiau, ta funkcija darosi vis primtiniasnė ir laukiamesnė.

Nebesugebu savęs įprasminti. Atleisk man, kad ir kas tu beūtum.
Sirgti turėjau aš..

Kiek vieną dieną darosi vis sunkiau, kovoti. Kovoti su pačiu savimi, nes toki orai kaip šiandien ragina manę kuo grėčiau viską mesti ir bėgti bėgti bėgti. Ne mano parkės dėl mano praeities ir maniškės dėl dabarties. Pripažinkim, derinukas neblogas. "Mes tyliai verksim, nuleidia galvas viską keiksim, bet aš tikiu vistiek suprasim, tu pasislėpsi aš surasiu". Turiu pasakyti, kad keturios mano namų sienos po truputį ima manę žudyti ir greitu laiku mums teks kažką keisti, noriu kristi į naktinė rasą, vartytis joje ir kalbėti apie AB "Krybo" įkūrimą. Noriu šešių pakelių semkių, stebuklingo titltuko ir NSO stebėjimo. Noriu maudytis nuogas arba su drabužiais tai neturi jokios reikšmės, svarbu, kad ne keturios mano namų sienos. Namų kuriuose imu jaustis kaip durnyne, sienos baltos, lubose bet koks taškelis man jau pažystamas iki skausmo. Ir kas geriausia, trankant galvą į tas sienas, jau nebeskauda. Matyt kažkas tyčia jas paminkštino.

Vakar rūkydamas priėjau išvados, kad grėčiausiai esu pasmerktas pasenti vienas. Nes žmogus kuris sentų su manim būtų arba labai nelaimingas, arba turėtų turėti gabumų daryti nelaimingu manę. Kitaip tariant matyt turėčiau jį mylėti ilgiau nei tris metus. Kas manau, man faktiškai yra neįmanoma.

Prieš daugiau nei 30min man turėjo būti išjunkta elektra, laukiau laukiau, bet kaip yra taip yra. Tai nutariau paskiesti jums, apie tai kokios gali būti bjaurios uošvienės. Na bjauri sakyti, kaip ir negalima nes nepažystu, bet tikrai nėra stebuklas. Esu kaltinamas, tuo, kad jos tėvukas buvo ištremtas į sibirą. Dar jaučiu kokia prostitucija ir alkoholizmu. Dar net neabejoju, kad esu laikomas buku ir didžiausiu šiknium pasaulyje. Parašysiu Obamai laišką, prašydamas nekariauti Libijoje, nes drūk kils trečiasis pasaulinis karas, tai dar ir tuo neabejotinai apkaltins. 

Atsiprašau. Bet kitaip nemoku, gal visko per daug susikaupė ir jaučiu tokį begalinį norą išdaužyti kam nors snukį. Kaip pavyzdingas soc. darbuotojas. Bet juk mes taip pat žmonės. Čių čių čių mano demoniukai, pareikit namo, nes tėveliui liūda be jūsų. 

Ai beje, ėmiau sulaukti dėmesio iš tos, iš kurios baisu jo sulaukti. Į pasakymą gražiai atrodai atrėžiau tradicinį Nu. Bet kaškur giliai, kažkas sukirbėjo ir pagalvojau, kad dėl šventos ramybės, pasiplausiu. Tikriausiai, ji trokšta nukirsti man galvą ir pamauti ant kuolo, kokioi sacharos dykumui, kad išbadėja grifai galėtų maitintis manimi. 

P.s Elektros taip ir neišjungė. 

Tuk, tuk,tuk į galvą beldžiasi presuicidinis sidromas. Tūkstančiai kuriamų planų, pozityvus mastymas, o kas jai tai  vyksta vien tam, kad paslėpčiau nuo savęs visa tai, kas mane žudo. Ir jei atvirai, viena diena meilės praeina, praeina viskas, po jų ar jų metu atsirade pykčiai, praeina ir žmonės - pro šalį. Žmonės kuriems kažkada tiek žadėta, kuriais tiek tikėta, dabar tape tik dar vienu veidu, senu veidu, gatvėje. Kada nors taip praeisi ir tu, nusišypsosi, bet nebus net elementaraus labas, nes mes pižonai, cinikai. Kažkas pasikeitė, nuėjau miegoti o atsikėles kažko pasigedau. Damm it, kartais jaučiuosi toks vienišas, vienišesnis už netikra princą, nes mano pasaulyje ne tik, kad nėra baubabų, bet kartais nelieka net to pasaulio. Jei žmonės paklausia "kas yra?" ir jiems neatsakai, arba atsakai nieko, jie mano, kad nenori kalbėti, bet žmonės per buki, suprasti, kad kartais rtereikia teisingai suformuluoti klausimą.O kalbėti norisi taip, kad net staugtčiau jei žinočiau, kad už keletos metrų esantys padarai manęs negirdės. O dabar, kaip visada staugiu viduje, nebeturiu etsuJ ir negalime pastaugti draugia.

Liūdna kai nesiklauso, kartais tai panašiau į apsimestinį rūpestį, suvaidinta meilią, o tikrovėje tik bekrasčiai pasauliai. Į kuriuos mes keliamės dažniau nei derėtų ir iš kurių kartais mes pamirštame gryžti. Ir mes tokie skirtingi, kad net tapatindamas mūsų panašumus, gautum tik didelius skirtumus. Ką mes žaidžiame? Imu nesuprasti, bijoti, vėl bijoti. O bijojimas visada veda tik į vieną. Jis veda į mano pasaulį, pasaulį kuriame nėra tavęs, nėra nieko. Tikriausiai ir manęs ten niekada nebuvo.

Treti asmenys nenori, kad mūsų likimai persipintų, tai kodėl po velnių mums to norėti. Juk treti asmenys viska mato racionaliai, o mes tik maži vaikai, trumpam užmirše savo problemas, pilna galvele prigamintų meilės harmonų nesuvokiantys kokiomis spalvomis iš tikrų yra nudažytas pasaulis. Melavau, sakydamas, kad bijau vienatvės, man ji tikriausiai patinka, nes ilgiuosi liūdėti vienas.....

Pažadu nieko neklausti ir niekada nebegryžti, nes niekada ir nebuvo kur gryžti. Aš tik tyliai verksiu, kaip mažas vaikas, tikėsiuos tavo rankos, tikėsiuos tavo paramos. Bet tu vėl nusigręši net nesuvogdama, kiek daug man tai reiškia ir kiek daug, drugelių aš išvemiu, kai tai nutinka.

Radiohead - True love waits.

Kai nieko nebelieka, nieko ir nereikia. Intuicija,paranoja pjaunasi su bybis žino kuo. Kažkas nutiks, kažkas kas nežadės jau nieko gero. Per ilgai, smagiai viskas vyksta.....


IŠEIK.......

Ir vėl namo su persimelkusia pasaulio ideologija. Ir vėl akys kupinos pykčio, suspausti kumščiai ir visokie "Jūs užpisat"  Nesamos realybės suvokimas ir iškreiptas požiūris į viska viska.... ciniška, bet tai dižiausia 21a bėda. Manau vienetais susimasto, apie tai ką galėtų padaryti, kad būtų kitaip. O milijonai, tokių kaip aš tiesiog skundžiasi, skundžiasi ir skundžiasi. Žinau, kad nesuprantant apie ką aš, taip pat žinau, kad ne taip jau ir svarbu suprasti. Tiesiog velniškai liūdna, kad visoki Sokratai, Aristoteliai ir t.t savo gyvenimus nugyveno veltui, nes viskas ką jie teigė, pateikta kitaip ir priskirta jiems. Nes viskas ką noriu matyti mūsų marginalinėje visuomenėje yra tie patys marginalai. O ne "Negarbingi šunsnukiai" vagiantys mūsų gyvenimus, sielas, pinigus vien tam, kad jų gyvenimai taptų turiningesni. Žmogus per daug kvaila būtybė, žiūrinti tik savo šiknos, kad mąstytų. Bet jūs gailėsitės savo apgailetingumo, kai nebebus kur dingti, kai mąstyti teks. Nes anksčiau ar vėliau atsitiks kažkas tokio, kas neleis atsigrežti atgal, o vers žengti į priekį..... Be naftos, elektros, ar maisto.

Kaip gerai mes gyvenom prieš šimtą metų sakys tie, kurie gyvens dar po šimto, taip kaip mes sakome dabar. Besiskundžiantys, apgailėtini nusmurgėliai. Koks tikslas nekesti, jei moki mylėti.


Dievas sukūrė žmogų- teigia mūsų nusistovėjusios tradicijos.
Žmogus kuria žmogų - teigia marginalistai. Taigi žmogus ir yra dievas. Tik per mažai protingas, jog mokėtų tinkamai naudotis savo dieviškumu. Beje Dievą taip pat sukūrė žmogus.


Pyktis, vienintelis dalykas išlaisvinantis manę, iš viso to šūdo, kuriame jūs įkalinti. Supykit!!!

Imu tikėti, kad pavasarinė depresija egzistuoja, bet matyt ji kyla dėl viso to š kurį pats ir pasidarau.
Krūvos neatliktų darbų,  negeras prosenelis ir trūkumas, nuolatinis tavęs trūkumas. Noriu maisto, miego ir stebūklo, kad viskas būtų gerai, nieko nedarant. Šiandien nebeturiu jėgų stengtis, šiandien aš vis dar mašinoje pasakoju tau apie savo apsilankymus mentūroj nors tau tai ir neįdomu, man tiesiog gera su tavim kalbėtis.

Užhipnotizuotas kylančios saulės ilgai galvojau apie žodžius " O rudenį vistiek viskas, jei tu į VU perstosi" Ir labai gazdina tai, kad visada viskas baigiasi rudenį, jau kokie penkti metai, kiek vieną rudenį kažkas baigiasi. Iš tikro net nepajutau, kaip atėjo visa tai, ką dabar mes statome, man viskas atrodė taip - Lapkritis, lapkritis, lapkritis, lapkritis ir staiga bum, tu. Nė kas, nė iš kur, aš nesigilinau, tiesiog paleidau savo demonus ir pasinėriau, pasinėriau į viska viska, ką mes darėme. Jei manai, kad rudenį viskas baigsis, tada aš geriau manysiu, kad sapnuoju. Nes  taip gyventi man tikrai per sunku.....

Kai užplūsta bangos, manę apsupa jūra. Jaučiuosi nesveikas, nes dažniausiai tada sėdžiu kokioje nors pustuštėje audotorijoje ir kaip aš pasiilgau tilto, to nelemto tilto. Ant kurio kažkada maitinomės iš picerijos pavogtais picos likučiais.

Žmonės iš ties tokie idealistai ar tik puikiai moka tai suvaidinti?

O man vis įdomu, kuriam iš mūsų reikėjo laimės, tau ar man, kad jau susiėjome. Kiek viena diena su saule danguje man pradeda priminti kam žmonėms reikalinga laisvė. Nesijaučiu nelaisvėje, bet kažkoki keisti jausmai aplanko apie tai galvojant.... Kas man vis dėl to laisvė. Manau tai, galėjimas pasakyti gražiai merginai - Labas, aš tavę myliu, galėjimas išeiti į lauką, pripildžius plaučius gaivumo, sušukti - aš jūsų nekenčiu ir gėrimas kai noriu, ar negėrimas kai nenoriu. Ganėtinai lėkšta ir banali ta mano laisvė, bet ji būtent tokia.

Senos žaizdos primena man žmones bandžiusius tai iš manęs atimti ir atsitiko, kas atsitinka visada, kai pradedu jaustis smaugiamas. Jų nebėra mano gyvenime, manęs jų gyvenimuose. Nes tik bėgti bėgti bėgti man norisi, kai šiltos rankos taip apraizgo mano kaklą, kad net darosi sunku kvėpuoti. Aš nemėgstu miegoti apsikabines ir nemėgstu miegoti po viena kaldra, nes man tai nelaisvė. Aš nemėgstu pasiilgti ir sakyti, kad pasiilgau. Nemėgstu ir šypsotis ir kai nesišypso man. Kvailame pasaulyje gyvena kvaili žmonės. Tu ir aš. Nes mano pasaulyje jau kuris laikas nebežinau ar dar kažkas yra.

Man tikrai įdomu, ji man laimė ar aš jai. Keistas reikalas, su visais tais sentimentais, meilės prasiveržimais ir visu kitu š. Bet dar keistesnis, kai nesuprantu savęs.

Tyla spengia mano ausyse. Imu negalėti pakęsti visų tranco būsenų, imu nesijausti reikalingas ir imu vėl norėti gerti. Norėti laisvės!!! Tik dar nesugalvojau kaip ją pasiekti, bet aš būtinai sugalvosiu ir pasieksiu. Nors nė vienas gyvas žmogus negali būti laisvas, aš galėsiu.

Neliūdėk, tik noriu būti truputėlį svarbesnis.

Balta siena.

Kaip sumautai norėčiau ištaškyti savo smegenis, ant ką tik baltai nudažytos sienos, jūs stovėtumėt ir žiūrėtumėt į visą tą meno šedevrą. Tada galėčiau vadintis, didžiu menininku. Nes menas pastaruoju metu traukia.

Supratau, kad žmogiškumo senai nebeliko, lyg grobuonys jie talžė jį, bytomis. Žiūrint į juos atrodė, kad kiek vienu nauju smūgiu jie patiria orgazmą. O kas baisiausia, man patiko tai stebėti, manau patiko visiems mums, tiesiog stovėjome, galėjome jį užstoti, bet vaizdas akims buvo kur kas malonesnis, nei matyti jį atsistojantį ir ramiai nueinantį.

Mano prieš miegą užeinantys gliukai, primeną man jūros dugne esančius koralus, jie spalvoti, bet neturintys konkretaus pavidalo, nuo jų visada supykina, bet tai begalo gražu.

Fuck me, fuck me. Žodžiai besisukantys mūsų galvoje, dažniau nei patys galime tai suvokti. Bet jei tai suvoktume, tai nebetektų prasmės. Pavasaris, o aplink stajakai, iškrypėliai, pornografija, sexualinis smurtas ir poros važiuojančios romantiškai praleisti laiką į durnyną. O durnyne smagu, kas verkia, kas džiaugiasi o kas šika sau į pampersus ir šypsosi aplinkiniams.

Dievo nėra, nes jei jis būtų, nebūtų mūsų. Koks sveiko proto visagalis leistų egzistuoti tokiems bukapročiams, tokiai šlykštynių rūšiai. DUOK DUOK DUOK DUOK DUOK DUOK, IMU IMU IMU IMU. O ką duodame patys, gatvėse sušaudytus šunis, ozono irimą, atogražų kirtimą. Apsišik aukštielnikas, norisi rėkti tam - kuris vis dar galvoja, kad gyvenimas gražus. Nes jis toks bukas, kad net sutiktas šyzo, pasakojantis apie gyvačių ir nindzių kovą yra protingesnis.

Ir vapšie, kokio bybio tu tiek laiko skaitai šia nesamonę, aš nežinau kas tu, bet mielas skaitytojau, tu toks pats atmata kaip ir aš, toks pats padugnė kaip ir visi ir niekuo už nieką negeresnis, gali būti tik blogesnis, dar blogesnis ir šlykštesnis už patį šlyksčiausia.

Mano demonai, neatlaikė mano minčių, mano pašvinkusių minčių, nėrė į krūmus.

Kvailiausia yra tai, kad nemokame pakelti tiesos, jos pripažinti, stengiamės būti tokiais tobulais, kad net nepastebime kokiais šūdais tampame. Darykim masinę savižudybę. Pastatykim aukštą ir ilgą baltą sieną ir ištaškykime savo smegenis ant jos. Susikibe už rankų ir rėkdami - aš esu padugnė. Tai būtų puikus visko pripažinimas ir dar puikesnis meno šedevras. Galiu tai tik įsivaizduoti.


Pabėgimas neleistinas, nes bėgti galima tik nuo savęs. Galima, bet neįmanoma. Kur mūsų garbė padugnės???

Sapnai vedantys prie grįžimo į savo praeitį. Žudantis dalykas. Apleidžia jėgos mastant apie juos, tuos kuriuos sapnuoju. Nė tikro, nė suvaidinto rūpesčio. Iš vis nieko, tik kaip ligoninėje po žmogaus mirties cypentis oparatas.
Pyyyyyyyyyyyy spengia ausyse.  Vienas bent jau kelis šiltus prisiminimus paliko, o kitas tėvas iš reikalo. Šūdas kokie žmonės gali būti apgailėtini.
Ir kaip galima nebūti anžmogiu, kai arodo visas pasaulis nuo tavęs nusigręžė. Išpūstos svajonės iš galvos, pamiršta tėviška meilė. Na ir kas, kad aš nebevaikas, bet kai buvu vaikas kitaip nebuvo. Kažkur yra brolis ir sesė, kuriuos per savo 20m egzistavimo mačiau vos akies kampeliu. Vargu ir ar pamatysiu kada daugiau, gal esu laikomas blogu pavyzdžiu jiems, o gal jiems tiesiog geriau nežinoti apie manę. Juk gyvenimas paprastesnis kai žinai ne viską.
Sumauta diena, bet didžiuojuosi savim, kad dar niekam nepasiskundžiau kaip man blogai. Atėjo laikas keisti savo įpročius. Dauguma žmonių tik veidai mano gyvenime. Praskriejantys, praslenkantys ir nieko daugiau. Veidus pakeičia nauji veidai. Ir taip iš naujo ir iš naujo tarsi užburtas ratas. Pasikartojanti istorija, kuriai nėra nė pradžios nė pabaigos. Dainos verčia manę linksėti į taktą, tu kartais verti šypsotis, kažkas kartais padaro man valgyt. Bet ar tik tiek gyvenime žmogui reikia. Tokie kaip mes, tai vadiname agzitenciniais poreikiais, manau jų maža pilnam žmogaus funkcionavimui. Vėl į galvą lendą, ta paauglystei plėtota mintis "Aš negyvenu, aš tik egzistuoju" ir vėl viskas prasideda iš naujo, naktimis.
Valkata, narkomanas, alchoholikas ir dar daug daug visko. Tai apitetai, kurie tikriausiai atspindi manę geriausiai. Išsirinkit vieną ir nekeskit. Būsiu labai dėkingas.

Na ką, ir vėl viskas iš naujo. Kiek vieną penktadienį viskas prasideda, o kiek vieną vėlyvą šeštadienio naktį viskas baigiasi. Ir tik dabar susimasčiau, kaip viskas laikina. Ne tik su tavim buzia, bet apskritai. Kaip trumpai mes geriame, mylime, šnekame, žaidžiame , daužome ir klijuojame. Akimirkos žavesys kažkaip dingsta apie tai galvojant. Anksčiau maniau, kad laimė, tai akimirkos, akimirkos kurios gali pakeisti viską. Bet įsigilines į šias savo mintis, vis labiau suprantu, kad nenoriu tokios laimės.

Mano laimė turėtų būti, kaip pavasarinis lietus. Nerūpestingas ir gaivinatis, mano laimei neturėtų būti nė pradžios nė pabaigos, nes mano laimė tiesiog būtų, būtyje. Ar kada pakalausiu savęs, ką galėčiau padaryti, kad tokia laimę turėčiau? Ne. Nes aš nesu linkes kažką daryti. Vos pradėjas mąstyti, imu savęs taip nemėgti, kad net bloga daros, bloga dėl to, kad kas kart kai man nepatinka mano gyvenimas, griebiuosi savo didžiausio draugo o gal priešo. Butelio. Bet vakar supratau, kad net tai nebegelbsti, nes butelis man neatneša laimės. Tik padaro manę dar nelaimingesniu, suzombėjusiu bomžu. Liūdna, kad tiek daug iš visų imu ir tiek mažai leidžiu pats jiems paimt.

Jaučiuosi lyg vampyras, gyvenantis tankiausiame miške, rastinėje trobelėje. Aplink manę retai būna žmonių, todėl dažnai būnu alkanas. Bet vos pamatęs žmogų puolu jį it koks laukinis. Atimu iš jo viską- laimę, džiaugsmą, mintis. Atimu net gyvastį. Palikes jį be nieko, patyrusį dižiausia pažeminima, su pasitenkinimu sėdžiu žiūriu į jį ir juokiuosi. Galiausiai atsipeikėju ir galvoju, nu nax man to reikėjo. Taip galvoju tol kol išalkstu vėl. Ir mintys išsijungia, viskas vėl pasikartoja instinktyviai ir tu vėl manęs nekenti.

Ar būsi mano laimė, kai lis nerūpestingas lietus?

Vargina, vargina visas tas balaganas, inkštimas ir t.t Kodėl negalima tiesiog gyventi, gyventi su šypsena veide, nedarant nesamonių. O Buzios egoizmas uždaro manę į rėmus ir ima traukti deguonį iš tų rėmų. Dūstu. Gal aš tiesiog taip neprates, gal atprates. Nenoriu vėl žaisti, nenoriu ir dovanoti saulės vaikams savo emocijų, jos skirtos tau, nesuprantu, kodėl tau taip sunku tai suprasti.

8as marsrutas-tuscias pasaulis. Priverčia manę galvoti, apie vaikus, vienišus ir turinčius tik vieni kitus. Dar kaip tyčia šendien buvau vaikų namuose, kamabaryje buvo viena mergytė ir sakiau " Nu neikit ir nežiūrėkit, ar jums būtų smagu, jei į jūsų namus ateitų 40 žmonių ir spoksotų į jus žiurintį tv" Visa tai man priminė, kodėl pasirinkau savo profesija, visa tai man priminė manę. Nors vaikų namuose niekada nebuvau, bet labai gerai jaučiu, ką išgyvena jie. Jie taip pat nori turėti savo dangaus terapiautus, jie taip pat nori šypsotis saulės vaikams.

Liūdna, kad pasaulyje darosi tokie dalykai. Esame žmonės, bet ar mumyse liko dar bent truputėlis žmogiškumo. Klausiu savęs to vis dažniau. Mes turime, meilę, šeimas, pinigus, mašinas, kompiuterius ir dar daug mums nereikalingo šlamšto. Ir vistiek verkšlename kaip mums blogai "Man šendien nėra nuotaikos, bet aš nežinau kodėl" Apsurdiška. Manau taip nutinka kai šikna jau būna pilna ir nebėra ko siekti. Jie neturi nieko, tik vienas kitą. Pagalbos reikia jiems, o ne mums, energetiniams vampyrams, materialinės vertybės jau užgožė pasaulį. Ir man norisi šaukti, dėl to, kaip giliai mumyse visa tai įsišaknijo. Prisiminiau filmą "Atgal į gamta" Nuostabi istorija, norėčiau turėti nors puse tiek drasos, kiek turėjo tas čiuvas.

Deja, neturiu. Dėl to nemėgstu savęs. Dėl to esu pižonas. Dėl to nemėgit manęs ir jūs.

Bet, niekada nepamirškit, kad aš čia. Nes man tai svarbu, nes man nepatinka šaukti ALIOO!!! Ir aš čia esu.

Nusisukti bent akimirkai nuo visko aplink mus, tada atsisukti ir peržvelgti viską iš naujo... Pasidaro baisu, kokiame šūde gyvenu. Šūdas ne tai, kas supą manę o tai ką aš pats darau su savimi. Visos depresijos, visa nesveika gyvensena, vieni sako, kad tai įkalbama, kiti kad įgimta. Kaip yra mano atvėju aš tikrai nežinau. Bijau tik vieno, kad visa tai man patinka ir vargu ar noriu kažką keisti. Bet jei jau apie tai prakalbau, tai gal ir noriu. Sunku apsispresti. Jaučiuosi kaip mažas vaikas, kuriam norint kažką padaryti, reikia gerai išspardyti subinę.

Šendien kalbant apie susirašymus, pagalvojau, kad vestuvės kažkodėl manęs jau nebegazdina. Kai anksčiau vien pagalvojus apie tai šiurpas krėzdavo, tai savotiškai būtų net gi įdomu, nauja patirtis gyvenime. Tu kas ryta darytum man kavą, o aš tuo tarpu vokčiau rožes tau iš kaimynės daržiuko. Ech vis tos svajonės.

O svajonių man netrūko niekada, kartais tik jos tampa mano varomaja jėga ir tik jų dėka aš išssikrapštau iš manę supančio mėšlo. Pvz, buvo gyvenime laikotarpis, kai tikrai buvau visiškai žluges, dienas leizdavau maždaug taip. Visą naktį guli ir žiūri į lubas, visą dieną darai tą patį tik dar kartais išeini prie laiptinės parūkyt. Dabar jau žinau, kad toki jausmai vadinami Afektu. Tada dar to nežinojau. Žodžiu nepadėjo niekas, nė psichologai ar jų prirašyti vaistai, nė telefoniniai pokalbiai po 6h per parą su mama. Ji skambindavo, nes bijojo, kad ko sau nepasidaryčiau. Nes manyje buves demonas, tuo momentu būdavo hiper aktyvus. Iš viso to manę iš traukė tik didžiausios mano pagalbininkės- svajonės. Svajodavau apie bilen ką, puikiai suvogdamas, kad tai niekuomet neišsipildys. Svajodavau kaip geriu viskį Ekstremarių džentelmenų klube, ar kaip keliauju į pietus su gervėmis.

Naktimis, tada vaiksčiodavau Fantazijos gatve, gatve kurioje asfaltas padengtas ryškiai spindinčiomis žvaidelėmis. Vaiksčiodavau ten, su visokiais žmonėmis, kurie niekada manęs nepastebėdavo.( Kartais nemėgstu būti pastebėtas). Viskas ko toje gatvėje ieškodavau, tai dar vienos savo neišsipildžiusios svajonės. Ir rasdavau, iš pradžių rasti būdavo velniškai sunku, bet kuo labiau stengiausi tuo geriau sekdavosi.

Vien dėl šios priežasties aš radau savajį aš. Radau dar kelta įdomymių, bet tuo metu tai nebuvo man taip įdomu, kaip aš. Tarp kitko, kažkada tame laikotarpyje, neužilgo mano gyvenime pasirodeo ir tu. Tik dar neužėmei tokios didelės vietos. Nemanau, kad ir tikėjaisi užimti, matyt nesitikėjau ir aš.

Tik tas kas supranta ko nori, gali turėti tai ko nori.


Žiemojimas baigėsi, prasidėjo vaitojimas.

Man patinka, per apniaukta langą  stebėti dangų, žiūrint į jį vis pasvarstau, ar nebūtų gerą tapti kokio žvaigždėlaivio kapitonu ir kaip Frezui keliauti po visą visatą uzkariaujant planetas.
Kartais aš žiaurus, jūs to nežinoti, bet aš toks būnu. Padaryt aš retai, ką padarau, bet mano iškrypusios mintys, priartina mane vienu žingsniu arčiau beprotybės. Google man pasakoja apie pirmuosius šizofrenijos simptomus, o   širdis grimsta į nesibaigiantį, provincialams būdinga, jausmų liūną.

Suksiu daina, tau pirma, man paskutinę. Apdainuosiu joje, kaip naktimis staugiu iš skausmo ir rytais šypsausi. Apdainuosiu, kaip norėčiau būti kitoks, bet manę stabdo mano naktinei klastūnyno draugai. O kaip gera būtų būti atviram tara rara pam, maždaug tokiais žodžiais aš pradėsiu daina, verta Odisėjo epo. O užbaigsiu, kaip visada, su panieka, neapykanta ir nekenčiant.....savęs.

Oras keistai veikia, mintys skraidžioja nuo mano telefono mygtukų iki o kas būtų jei dievas yra. Kartais, noriu savęs gailėtis, bet net ir to nesugebu, kažkodėl nesugebu būtent tada kai noriu. O kaip gera būtų būti atviram, tara rara pam.

Nupiešk man jūra, baltame lape. Nupiešk man saulę, savo akyse. 


Kristi, kristi, skritsti,  ar gi tai ne tas pats? Mano paranojai nėra galo, mano meilei nėra sapno, mano norams nėr tiesos, ar meškutė pabučiuos?..... Galutinai degradavo mano emocinis intelektas, alchoholio trūkumas, ar tiesiog per mažai liūdesio. Kaip keista, kai laimė paveikia mano emocijas y neigiama puse. Laimingas, laimingas,laimingas ir staiga bum, rodos nieko nenutiko, viskas lyg ir savo vietose, tik geriamas arbata ne be tokia skani.

Pasidaryti dredus, nusiplėšti marškinius, nusiauti kelnes ir bėgioti gatvėmis, daužant senų močiučių vazonus, gėles kišti į triusikus, nes kišenių neturiu. Galiausiai parbėgus namo, vėl persipjauti piršta, vien tam, kad pažiūrėti ar vis dar jaučiu skaumą.(Tai darau per dažnai, nes visos tualeto durys, nutepliotus krauju, kažkaip taip maloniau). Duokit man tai, tai kas privers mane atitrūkti, nuo beribio dangaus kančių ir sušiktų ateinančų keturių dienų.........

Buzia, aš verksiu, bet nenoriu, kad liūdėtum, tu turi šypsotis, nes tavo šypsena sustiprina mano verksmą, nes tavo šypsena man svarbi.

Su pagoniais laimės nerades, o iš bažnyčios išvarytas, manyje gyvenatis demonas išsikraustė ir dabar taip liūdna, vakarais, net nėra su kuo pasikalbėti, apie beprasmybės kupinų sielų kelionę aplink pasaulį.

Nebylių berniukų choras-o aš dainuosiu.mp3

Kartais taip norėčiau būti menininkas, bet deja vien noro nepakanka, o motyvacija grėčiausiai per maža. Frommas teigė, kad mylėti irgi menas, tuomet aš ir taip menininkas, bet vistiek, idėja apie manę gyvenantį kokioje miško trobelėje ir skaptuojantį neaiškių bruožų statulas, man patinka.
Kartais taip norėčiau parašyti knyga, apie tave ir jas visas. Vien tam, kad galėčiau tau įrodyti, kad nė viena iš jų neprilygsta tau, vargu ar prilygtų ir visos drauge. Norėčiau tai padaryti, vien tam, kad nereiktų matyti tavo veide liūdnumo, kai pasakau jog man parašė, o tu susiparini, kad aš nepaslysčiau.

Labai noriu pasitikti saulę, su tavim, sėdint prie kokio tvenkinio ant paklimpusios mašinos kopoto. Abu būtume susivynioja į kaldrą ir gertume kakava su pienu. Darausi nuo taves priklausomas, kaip Igoris nuo savo šeiminko, arba kaip žemė nuo dangaus.

Bandžiau čia rašyti, dvi dienas, bet nieko nesigavo, nes mintys išsiblaško su pat pirmaja raide. Bet dabar, atsisveikines savaitei aš vėl galiu pasinerti į savo begaline analizę. Mano milijonas jausmų daro manę vis kitokiu.. O man patinka, tai stebėti ir bandyti tai paaiškinti racionaliai.

Mano nematomi draugai, man pavydi, mano miegas veržia man kilpa, o smegenys šoka pavasarinį valsą. Nes mes kartu, visada kartu, net tuomet kai mūsų nėra mes vistiek kartu. Nes tu, mano Buzia, kuriai aš privalau parodyti kaip pateka pavasario saulė, o aš tavo..... kas tik nori.

Iki ketvirtos valandos nakties, gulėjau lovoje ir žiūrėjau į lubas. Aplankė suvokimas kokia tikroji posakio "rytas protigesnis už vakarą" prasmė. O prasmė ta, kad kas ryta sakau vakare atsigulsiu anksčiau, o vakare sakau, ai px kaip nors atsikelsiu.
Mano blogas neturėtų kelti niekam jokių emocijų. Taigi nekaltink manęs dėl savo prastos nuotaikos. Čia nėra manęs ir nėra tavęs.

Gulėdamas lovoje, naktį, galvojau apie vitražus, nežinau kodėl. Gal tiesiog prisiminiau, dailės egzą o gal  šiaip paskendau senuose vaikystės prisiminimuose, kai dar drysdavau įkelti koją į bažnyčia. Pasiilgau velykinių mišių, kurios kažkada mano širdį pripildydavo džiaugsmo. Man gal būt net gaila, kad manyje apsigyveno demonai, pikti ir durentys man į širdį, vos pagalvojus apie dievą.

Bėda tame, kad didžiausias demonas tai aš pats, ryjantis savo sparnus, kad mano siela būtų laisva. Siela vis dažniau gramzdinu į apsiseilėjusius sentimentus, tuo tarpu pats, keliauju į sacharą, tikėdamasis ten rasti bevardį savo narkomaną. Jis sukurs man laužą ir pagirdys vynu, po ilgos kelionės. Jis papasakos man koki jautrūs vėjui yra mūsų protai ir kaip išvengti žaibo stovint ant namo stogo.
Stovėjome ten dviese, jis ir aš. Buvau jaunas, ir mano oda dar nebuvo susigarbanojus nuo rūkymo. Žaizdavom dievus, aš beabėjo budavau Dziausas, o jis kaip visada tiesiog Narkomanaz.  Šypsodavomės saulei ir vergdavom kartu su lietum, o kiek daug mums reikšdavo žaibas. Jis nublogždavo mus ant pilvų ir užsidengia akis mes šaukdavom, Ąrėjau išeik, nes kitaip tapsi mūsų dar viena auka.

Pamenu tą rytą kai nuėjau su juo susitikti ir jis nepasirodė, mintyse iškart pergalvojau, kas galėjo nutikti, mano rojaus paukštė išskrido, ir likau be sparnų. Jis perdozavo, o tiek daug gyvenime dar turėjau iš jo išmokti.

Tokiomis dienomis kaip ši, man reikia susigalvoti, tris norus. Viena gražų, viena baisų, o trečias nesvarbus. Man to reikia viena tam, kad turėčiau motyvacija augti, evoliucionuoti ir šypsotis tau. Taip, tau, nes tik tu esi vienintelis ir nepakartojamas mielas žmogau.

Shamas- draugo memuarai.

Šendien lygiai penkeri metai, šendien man sunku.

Nauji skaitytojai įpareigoja manę šifruoti tekstus, bet net nepikta dėl to,  nes iš dalies tai verčia manę, tokia menkavertiškumo kupiną būtybę, tobulėti.
Šendien kaip naujai iškeptas blogeris aš norėčiau supažindinti, savę ir gal dar kažką su savo praeitimi.

Man 20m o aš taip ir neišaugau iš paauglystės, manau taip yra todėl, kad visą gyvenimą žavėjausi kitais gyvenimais. Bet ne princesių pasakomis, o tikru gyvenimu. Žodyje gatvė man sutelpa milijonai prisiminimų, nes ten ir įgavau savo vertybių sistemą. Ten aš išmokau, kad vienas nelaiku pakeltas akmenėlis gali tapti, tavo likimo kalvis, kad moterimis galima manipuliuoti ir kad didžiausias lobis gyvenime yra draugai.

Niekada neturėjau normalios šeimos, apskritai man atrodo, kad normali ji buvo, bet tik ne man. O šeima tai mano blet. 14m tapau tipiniu maištautoju, prieš viską, prieš ką tik buvo įmanoma maištauti. Būtent tada, prasidėjo mano kišeninių dievukų paieškos ir būtent tada buvo mano trečioji vasara, buvo su tavim. Ta, kuri mane padarė anarchijos sekėjos padėjėju.  Tada aš eidavau į sodukus ir vogdavau braškes iš senukų negalinčių manęs pavyti.
Tik dabar susimastau, kad niekada taip ir nepasidžiaugiau tomis akimirkomis, kupinomis euforijos. Tada aš dar mokėjau verkti, o mano verksmas būdavo tikras, negalėjau suvaidinti tūkstančio emocijų kurių nejaučiu.

Vėliau prasidėjo, banginių medžioklė šiaurės jūroje ir plaukiojimas banglente havajuose. Ir nesvarbu kur tada buvot jūs, visi tie be ko mano gyvenimas dabar sunkiai randa egzistavimo prasmę. Tuomet man tereikėjo, 1gramo akvarele nuspalvintų jausmų ir keletos tusčių svajonių, kurios niekada taip ir neišsipildys. Būti kitokiam, buvo tiesiog privaloma, nes tik taip aš įsivaizdavau individualybės atsiskleidimą.

O mano individualybė buvo super, tarsi drugelis, nutūpes ta žymūjį rugpjūtį ant mano plaštakos. Kai aš supratau kokia trapi gali būti akimirka. Bet akimirkos trapumas, niekada taip ir nenustojo manęs žavėti. Mano džiaugsmas, buvo aprėpiamas tik man, mano meilė suprantama tik tau. Mes nuolat kartodavom "Kodėl viskas taip sudėtinga" ir tyliai pavergdavom, laiptinėse pilnose žmonių senai paliktų pėdsakų.
Requim-sugryšiu pas tavę.


Niekada nemokėjau pasiduoti, ir per daug tikėjau, kad Haris Poteris, snufas ir arbata išgelbės pasaulį, nors net nesuvokiau nuo ko tą pasaulį reikia gelbėti. Pajūrio simfoninis orkestras grojo maršus, o marširavau tai aš, pirmyn-atgal, pirmyn-atgal, semdamas rieškutėmis vandenį ir ieškodamas tavęs. Bet tavęs ten nebuvo, nebuvo niekada, net tada kai maniau, kad radau tavę, tu buvai per daug nugrimzdus į pasakiškus žmonių likimus.
Nuo to laiko, nemėgstu žmonių kurie skaito, daug skaito. Nes man atrodo, kad jie tai daro vien tam, kad pabėgtų nuo tokių kaip aš.

Senas žmogus išeis pasivaiksčioti, gatvėje jis sutiks jauną mergina kuri jam nusišypsos, senas žmogus tai supras tik parėjas namo ir permastes savo pasivaiksčiojimą, liūdna dėl to, kad jis nenusišypso jai atgal.

Aš tai suprasdavau iš karto.

Kiek viena balandžio 7, mintimis, bent keletui minučių aš su tavimi. Deja kitaip būti ir negalėjo.

Nieko gero.

Neturėjau šiandien čia rašyti, bet apimtas net pats nesuprantu kokių emocijų imsiu ir parašysiu.

Diena nebuvo tokia, bloga kaip visiems pasakoju, jos niekada nebūna tokios blogos. Tiesiog nemėgstu kai žmonės galvoja, kad gyvenu gerai. Tada grėčiausiai gaunu mažiau dėmesio iš jų. O prie dėmesio imu vėl priprasti. Naujų priešų paieškos kolegijoje veltui nepraėjo.... Gerą žinoti, kad kažkas vis dar manęs nemėgsta, nes jei visi mėgtų man tektų gyventi kaip K.Levinui ne dėl savęs o dėl jūsų visų.

Imu pastebėti, kad miegas dieną man tampa žalingu įpročiu, nubundu visada kupinas susinaikinimo idėjų. Ir kaip koks paauglys skiedžiu kaip norėčiau tyliai išeiti. Gyvenimas gal ir gražus, tik ko gero aš dar neišmokau juo grožėtis. Šiandien su dėstytoja, kalbėjau apie hipius ir Wodstoka. Pasirodo ji ne tokia buka kaip ją laikiau. Žino net daugiau už manę, nors aš nežinau nieko, tai tikriausiai tai nėra labai sunku.

Mintys liejasi apie nieką, galvoju apie Afrikoi badaujančius vaikus ir apie miegančia tave. Gražia lyg poliarinė pašvaistė, nudažančia mano gyvenimą įvairiomis spalvomis. Tu mano gyvenimą verti aukštyn kojomis. Tavo dėka aš vėl drįstu imtis rašymo, nors gabumai šiek tiek jau ir apmiria, bet aš surinksiu septynis drakono rutulius ir prikelsiu juos naujam gyvenimui. Gražesniam ir turiningesniam kur nors atogrąžų miškuose, sename hamake jie gulės ir dėkos už dar viena suteikta galimybę, jie žadės manęs daugiau niekada nenuvilti, o aš sakysiu jiems kaip beatodairiškai aš jais tikiu.
Kol vieną dieną vėl ims lyti lietus, kai jau bus iždžiūvusi erozijos apimta dirva. Jis išplaus viską, viską, tiek iš mano širdies tiek iš mano galvos, aš vėl tapsiu žiauriu, skaudinančiu. Aš nuplėšiu savo šypseną ir įdėsiu y tavo širdį, kad tu niekuomet nepamirštum šių gražių laikų, kai mes buvom kartu.

Mūsų meile aš vainikuosiu, prisirakindamas prie Pizos bokšto, išsirenges nuogai, visą kūna išsipaišes tavo mėgstamiausių gėlių kvapais ir šaukdamas "Baby I'm an Anarchist". Tu žiūrėsi į manę per BBC ir šypsosies, šypsosies tol kol koks nors didis žmogus palaikes manę, talibaniečių terotistu pasiūs savo smogikus manęs nugalabyti.

Pokšt, šūvis, kulka mano širdį pervers kiaurai ir viskas kas man liks, tai taves pripildytos akys, paskutiniu atodūsiu aš nepasakysiu nieko gražaus, o tiesiog atsiprašysiu. Atsiprašysiu kaip visada, vėl ir vėl. Tu verksi. Aš pakibsiu savo grandinėse kaip mūsų meilės kankinys. Tu verksi. Tu nekalta.

Noriu rėkti Radiohead-idioteque. 
P.s Nereikėjo man šendien čia rašyti.

Ne, nereikia.

Pirmiausiai pradėsiu nuo parūkymo, o paskui parašysiu ką nors tokio, nuo ko nuvažiuos stogas....
Kartais norėčiau, kad į manas duris pasibelstų Neo ir pasakytų jog gyvenu matricoje, kad realybė neegzistuoja o tikrovės nėra. Ar tiesiog vėl norėčiau turėti keletą  skirtingų gyvenimų kaip Mr.Nobody. Nesvarbu, kad tada kai turėjau gyvenau sumautai... Vis dažniau nugrimstu į Mažylio-antanukus kaip senais laikais ir kartu vis rečiau žvalgausi per petį atgal.... Dabar manę kamuoją vienas žmonijos reikšmingiausių klausimų "Būna blogas žentas, ar bloga uošvienė, jei jie nesutaria" Ir dar daug visokių keistų dalykėlių vyksta mano nespalvotame gyvenime, tie dalykėliai tarsi stengiasi manę gražinti į lapkritį, bet jie nė velnio nesupranta, kad aš nė už ką ten negryšiu.

Nervina kai žmonės bijo laimės ir tai pabrėžia kiek vienai progai pasitaikius, nervina, kad imu gyventi Radioheadais ir nervina netobulas pasaulis. Grėčiausiai aš vėl įsisukau į tuos jausmus, nuo kurių dar ne taip senai norėjau pabėgti. Tik šį kartą viskas atrodo šiek tiek kitaip, viskas atrodo tikroviškiau ir nesijaučiu lyg pasakoje, gal tai ne fucking įsimylėjimas o tas tikresnis jausmas.

Nemėgstu kai sako " Kaip baisu, kaip baisu, koks tu geras" ir kai pasakai jog tau tai nepatinka, tyčia padeda smaila, lyg tai ištaisytų žodžius kurie jau pasakyti. Negaliu depresuoti, nes esu per daug užsėmes Kempiniuko paieškomis, nes manau, kad tik jį radęs galėsiu pasakyti "I very happy".

Gyventi velniškai sunku, nerandant savo kišeninių dievukų... Ilgiuosi ilgų plaukų ir pochui laikų. Pasikeites amžiaus cenzas privertė susimąstyti, o koks aš busiu dar po 20metų, ar išvis būsiu. Pasiilgau mamos, kai kažkas nevertina, kad ją turi. Pasiilgau vasaros!! Sėdėti terasoi, gerti vyną, naktimis maudytis nuogam, nematant mamai rūkyti žolę ir mylėtis, mylėtis visur. Sekmadieniais nenoriu kilti iš lovos, noriu pusryčių į lovą, noriu sumuštinių su agurku ir F1 tranclecijos per Tv3.

Aš noriu tavęs, bet privalai liautis bijojus mano norų, nes tai manę skaudina. Mes abu puikiai žinome kaip aš nemėgstu skausmo. Aš kaip bailus šunelis, gyvenime tiek atspardytas, kad lai joks žmogus prie manęs nesiartina per kojos ilgį.... Įkąsiu.

Dangaus terapiautai, sakė, kad jiems nusispjaut ant mano likimo..... Jei juos sutiksit perduokit, kad aš vistiek juos myliu.

Pavasaris!

Ponas M tyliai pabunda, jį pažadina saulės spinduliai glostantys jo veidą. Hmm pavasaris pagalvojau aš dar tyliau. Visada gyvenime elgiausi taip, kaip norėjau, besaikis svaigiųjų gėrimų vartojimas, daug moterų ir mažai sveiko gyvenimo būdo. O dabar kažkas pasikeitė, nežinau pasikeičiau aš ar mane supantys žmonės. Pavasaris!! O aš antra diena iš eilės vos sugebu laikyti ašaras.... Kai parvykęs namo esi pasitinkamas žodžiais "Na čia dabar?" susimąstai, o gal nebe reikalo nemėgsti savo artimųjų.....

Mano sapnui nėra galo, aš niekaip nesugebu atsibusti kaip Ponas Niekas. Man patinka kaip tu šypsaisi, tardama žodį pavasaris, bet man nepatinka, kad aš jau nebemoku šypsotis su tavimi. Gyvenimo ideologijos manę išmokė, kad tikrasis mūsų priešas esame mes patys, o ne kas kitas. Bet aš negaliu nustoti kariauti su savim, nes pasidavęs  sau aš neabejotinai pasiduosiu ir gyvenimo vingiams.

Alchoholis mano religija, tai mano Tėvas ir Mano motina, tai mano išsilaisvinimas iš mano praeities, dabarties ir ateities. Ir niekas nėra vertas pakeisti jy, nes niekas kitas nenužudys Manes grėčiau už ji, nes niekam kitam aš neleisiu to padaryti tik jam, nes jis žudo lėtai trindamas mano smegenis, lėtai naikindamas mano neuronus, nes jis žudo mane tada, kai aš esu euforijoje. Geriau, geriu ir gersiu. Kai geriu aš šypsausi, arba liūdžiu, bet jai liūdžiu tai ne dėl praeities, liūdžiu dėl dabarties, kai geriu viskas lieka toli toli. Ir aš neatsisakysiu to dėl nieko gyvenime, nesvarbu koks brangus dalykas man tai būtu. Nes niekas kitas negali man padaryti to, ką padaro jis. Iškreiptas mąstymas, bet man px.

Tai tiek, susipažinau su savo beprotybe. Vėliau susipažinsiu ir su savimi.